Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Dangus arti mūsų

 
2017 05 27 6:00

Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo.

Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo. Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“

Evangelijos pagal Matą

Švenčiame Kristaus Žengimo į dangų šventę, kuri mums primena žmogiškosios mūsų prigimties išaukštinimo tiesą – Trejybės gyvenime esama ir žmogiškosios prigimties dalies, nes Kristus įžengė po Prisikėlimo ne nusimetęs žmogiškąją prigimtį kaip nereikalingą daiktą, bet išaukštinęs ją Tėvo artumoje. Taigi danguje turime savo dalį, savo paveldą, ten surasime pervertas Jėzaus žaizdas. Šeštinių šventė ne tiek primena apie buvusį įvykį, kiek kreipia link to, kas dabar yra danguje ir dar bus. Kiek daug žmogui suteikia tikėjimas – išmoko jį matyti giliau ir toliau nei tik šio gyvenimo horizontus. Suteikia žinojimą ir pajautimą, kad dangus arti mūsų.

Kristus prieš įžengdamas į dangų veda savo mokinius ant kalno. Kalnas Biblijoje reiškia susitikimo su Dievu vietą. Daugelis svarbių išganymo istorijos įvykių vyko ant kalno. Jau vien kopimas į kalną reiškia nelengvas pastangas, bet kartu ir atsiplėšimą nuo kasdienės buities, o viršūnėje atsivėrusios platybės kviečia susimąstyti ir nustebti dėl egzistuojančios begalybės. Nors mes Lietuvoje neturime didelių kalnų, tačiau tautos mintyse kalnas (kalnelis, kalva) yra gerbiamas, aprašytas, apdainuotas. Vos ne kiekvienas Lietuvos kalnelis turi savo pavadinimą, savas istorijas, kartais net baugias, kurias iš lūpų į lūpas perduoda mūsų kaimų gyventojai. O kiek daug gražiausių Lietuvos bažnyčių stovi ant kalnelių, o kaimuose tokiose vietose amžino poilsio atgula mūsų artimieji.

Šiuos, 2017 metus, Seimas yra paskelbęs Piliakalnių metais. Galime didžiuotis, kad tokioje mažoje šalyje turime apie tūkstantį piliakalnių, menančių mūsų krašto senolių išradingumą ginant laisvę ir siekiant vienybės. Kilus pavojui žmonės iš aplinkinių vietovių rinkosi draugėn, kopdavo į pilį ir ten gindavosi nuo priešų. 2017 metai Lietuvai dovanoja dar vieną piliakalnį, ne iš žemės supiltą, ne ledynmečio suformuotą, o dvasinį piliakalnį – nesugriaunamą ir nesuariamą – kankinį, arkivyskupą Teofilių Matulionį.

Ši asmenybė – piliakalnis, supiltas kančiose, lageriuose, per tardymus, tremtyje, tačiau visiškai įsišaknijęs į Kristaus evangeliją. Netrukus vyksianti jo beatifikacija yra kvietimas visai mūsų šaliai, visiems piliečiams vienytis ir drąsiai kopti į šį kalną gintis nuo gresiančių pavojų – išsivaikščiojimo, nesusikalbėjimo, idealizmo ir savigarbos praradimo. Gintis ne aštriais prievartos ar statomų sienų ginklais, bet meile ir gerumu, kuriais spinduliavo aukštaitis arkivyskupas – kankinys, paaukojęs save ant mūsų laisvės aukuro. Jis savo gyvenimo pavyzdžiu moko mus kilnių dalykų, kurie ir šiandien nepasenę bei nepraradę savo svarbos: visiško pasitikėjimo Dievo Apvaizda, gyvenimo atidavimo Jėzaus ir Marijos Širdims, pagarbos kitam žmogui, grožio ir darbštumo puoselėjimo, kuklumo ir svetingumo. Visas jo gyvenimas mums patvirtina Kristaus žodžius: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“

Kristus nepaliko savo tarno Teofilio net sunkiausiomis kančių valandomis, o šis nepaliko Kristaus ir juo spinduliavo ne tik gyvendamas, bet ir miręs. Juk bolševikai net mirusio jo bijodami sumąstė nelaidoti į žemę, o uždaryti į Kaišiadorių katedros kriptą, kad tik būtų rūsyje užrakintas ir žmonėms nematomas. Visgi tiesos nepaslėpsi, ir šiandien ši tiesa mus daro laisvus bei kviečia kilti aukštyn, o dangaus šventieji globėjai savo pagalba mus pasiekia, nes dangus yra arti mūsų.

Toliau Evangelijoje Kristus suteikia apaštalams pasiuntinybę – eiti ir krikštyti vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Ši krikšto formulė nėra burtažodis ar mantra, o bendrystės, buvimo su Dievu tikrovė. Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra gyvenimo ir meilės šaltinis. Buvimas krikščionimis mus nuolat ragina atsiverti meilei, ieškoti bendrystės, neužsidaryti ir nebijoti kitų. Kiek daug Lietuvai šiandien galime duoti siekdami bendravimo, susitikdami su kaimynais, pasisveikindami vieni su kitais, pasikeisdami geru žodžiu ir dėmesiu!

Kiek daug Lietuvai šiandien galime duoti siekdami bendravimo, susitikdami su kaimynais, pasisveikindami vieni su kitais,pasikeisdami geru žodžiu ir dėmesiu!

Pasimokykime iš mūsų senelių, kaip ir jie, šventiškai išsipuošę vienas kitą sveikinkime, pabučiuokime, apkabinkime susitikę vasarą atlaiduose. Gražus kaimo žmonių bendravimo pavyzdys dar gyvuoja Punsko ir Seinų krašte šventinant laukus. Prieš kelias dienas man teko aukoti šv. Mišias ant Eglinės piliakalnio. Susirinko Eglinės, Vaiponios kaimų gyventojai bei nemažai svečių.

Buvo tylus, giedras vakaras, leidosi rausva saulė, medžiuose giedojo lakštingalos, o kaimo žmonės noriai meldėsi ir kartu su paukštukais, gėlėmis bei saulute šlovino Dievą. Po šv. Mišių vyko ilga vakaronė su vaišėmis ir dainomis. Ūkininkai iš kraitelės ėmė pašventintos žemės savo laukams. Teisybę pasakius, dalyvaujant tokiose pamaldose ne kartą save sugavau galvojant, ar tik nesu jau danguje, kur taip gera, kur niekada nepavargsti šypsotis. Atrodo, dar ne, bet jau dangus arti mūsų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"