TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Dar kartą apie 1941 metų birželio sukilimą

2011 07 12 0:00

Mintys publikacijas "Tautos atsakas sovietams - sukilimas" ("Lietuvos žinios", Nr. 136, 137, 142, 143, 144, 145 - žurnalisto Vidmanto Valiušaičio pokalbiai su Augustinu Idzeliu ir kitais) perskaičius.

Jau senokai esu dienraščio "Lietuvos žinios" nuolatinis skaitytojas. Su dideliu susidomėjimu perskaičiau minėtus dienraščio numerių puslapius, skirtus pirmosios didžiosios tremties, Birželio sukilimo bei žydų katastrofos 70-mečiui paminėti. Juo labiau kad aš pats esu daug metų praleidęs Lietuvos archyvuose, kur ieškojau atsakymų į daugelį šia tema man rūpimų klausimų.

Mano tėvas tarpukario Lietuvos kariuomenės karininkas buvo Birželio sukilimo Kaune dalyvis, dalyvavo antinacinėje ir antisovietinėje rezistencijoje, suimtas ir kalintas. 2010 m. pabaigoje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido mano knygą "1941 m. Birželio sukilimas Lietuvoje (Pagrindiniai sukilimo organizatoriai, vadovai, ryšininkai ir pasiuntiniai". Todėl, manyčiau, galįs pareikšti kelis savo pastebėjimus. Beje, kiek man žinoma, nė vienas Lietuvos dienraštis, išskyrus LŽ, šia mums itin aktualia tema beveik nieko nerašė.

Man įkvėpė norą diskutuoti prieš antrąją sovietinę okupaciją į Vakarus su tėvais pasitraukusio ir JAV gyvenančio geologijos ir teisės daktaro Augustino Idzelio (gimęs 1942 m.) samprotavimai šia tema ("Tautos atsakas sovietams - sukilimas"). Beje, nebe pirmą kartą (žr. "Į laisvę", 2006, Nr. 155, p. 50-55 - "Kova už Nepriklausomybę 1941 m."). Lietuvoje šie ir panašūs pasisakymai, ypač iš JAV gyvenančių lietuvių, pas mus priimami kaip absoliuti tiesa, be diskusijų. O vertėtų padiskutuoti ir rimtai. Dr. A.Idzelis meta dabartiniams Lietuvos istorikams kaltinimus, jog šie nesidomi dokumentais užsienio archyvuose, o tenkinasi vietiniais, dažniausiai buvusio NKVD-NKGB-KGB dokumentais. Todėl noriu pastebėti, kad tuomet, kai dr. A.Idzelis galėjo domėtis įvairiais nacių dokumentais JAV, sovietinėje Lietuvoje toks domėjimasis būtų užtikrinęs "pokalbį" KGB rūsyje.

A.Idzelis tvirtina, jog "NKVD ir gestapas labai artimai bendradarbiavo", o NKVD kontražvalgybos viršininkas, Lietuvos žydas iš pasiturinčios šeimos, Aleksandras Slavinas "užverbavo tam tikrus agentus tarp vokiečių. Jie buvo atvažiavę į Lietuvą, kai vyko vadinamoji vokiečių repatriacija. (...) O, vienas A.Slavino agentų buvo vokietis, vardu Klausas." Noriu pastebėti, jog Rudolfas Klausas buvo Vokietijos karinės žvalgybos "Abwehr" karininkas, su specialiomis užduotimis 1941 m. vasario-kovo atsiųstas į sovietinę Lietuvą Vokiečių repatrijavimo komisijos nario priedanga. Kuo remiantis dr. A.Idzelis teigia, jog R.Klausas buvo A.Slavino užverbuotas sovietų agentas, nenurodoma!? Kiek tai liečia dabar itin intensyviai eskaluojamą, bet niekuo nepagrindžiamą informaciją apie gestapo ir NKVD bendradarbiavimą, matyt, kalbama apie tariamą "NKVD ir gestapo bendradarbiavimo sutartį", pasirašytą 1938 m. lapkričio 11 d. 15 val. 40 min. Maskvoje. Tariamą sutartį pasirašė SSRS NKVD Vyriausiosios saugumo valdybos viršininkas 1-o rango valstybės saugumo komisaras L.Berija ir Vokietijos NSDP Vyriausiosios saugumo valdybos IV valdybos (Gestapo) viršininkas SS brigadenfiureris H.Miulleris. Prie tariamos sutarties pridedami du priedai - Protokolas Nr. 1 ir Protokolas Nr. 2. Noriu pastebėti, kad tariamos sutarties autentiškumas labai abejotinas jau vien dėl to, kad H.Miulleris IV (Gestapo) valdybos vadovu tapo tik 1939 m. rugsėjo 27 d., o į brigadenfiurerio laipsnį pakeltas tik 1940 metais.

Pastebėsiu, kad buvęs Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Berlyne generalinio štabo pulkininkas Kazys Škirpa 1973 m. paskelbė nacių slaptą dokumentą (1940 m. A.Hitlerio tuo klausimu duotus atitinkamus nurodymus), neigiantį tokio sąmokslo tikimybę. Cituoju: "- Išskyrus Wehrmachtą, draudžiu visoms kitoms tarnyboms kištis be mano įsakmaus nurodymo į karinių operacijų arba Vokietijai nepriklausančių kraštų užėmimo paruošiamuosius darbus. Kiek kitų tarnybų dalyvavimas tokiuose darbuose bus neišvengiamas, aš per Vyriausiąją Wermachto vadovybę duosiu konkrečius pavedimus ir paprašysiu pranešti man pavardes pareigūnų, dalyvaujančių šiuose darbuose."

Savaip pateikiama Vilniaus antisovietinio pasipriešinimo centro vieno iš vadovų Mykolo Naujokaičio suėmimo ir šio centro štabo likvidavimo istorija. A.Idzelis teigia, jog "Gestapas žinojo, kad Lietuvoje rengiamas sukilimas, kad jo centras - Vilniuje. Kai pagavo Mykolą Naujokaitį, visą informaciją apie sukilimo štabą ir centrą Vilniuje perdavė enkavėdistams. NKVD areštavo Vytautą Bulvičių ir visus kitus LAF vadus Vilniuje". Iš šio teksto reikėtų suprasti, kad dr. A.Idzelis atskleidė paslaptį, kas išdavė generalinio štabo majorą Vytautą Bulvičių ir jo bendražygius! M.Naujokaitis gestapo niekuomet nebuvo suimtas. Jis 1944 m. vasarą su šeima pasitraukė į Vakarus, kur JAV sulaukęs gilios senatvės 2004 m. gegužės 17 d. mirė. Jo nuopelnai Lietuvai įvertinti Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (1998 m.), kitais apdovanojimais. Man teko bendrauti su jo dukra Marija Naujokaityte-Burggren (šeimoje vadinama "Dūšia"), kai 2005 m. vasarą ji iš JAV buvo atvykusi į Vilnių.

Keistai atrodo A.Idzelio teiginys, kad "Pačiose vokiečių struktūrose vyko konfliktas. Dėl įtakos varžėsi abveras, kariuomenės arba vermachto žvalgyba, ir Sicherheitdienst, SS žvalgyba. Iš pradžių abveras vykdė žvalgybos funkcijas. Tačiau kai teritorijos jau buvo užimtos, jas perėmė SS žvalgyba." Abwehras buvo Vokietijos kariuomenės (Wehrmachto) žvalgybos ir kontražvalgybos organas, kurį sudarė 5 skyriai. 1944 m. vasario 14 d. dėl nesėkmių per Antrąjį pasaulinį karą ir nepasitikėjimo jo ilgamečiu vadovu admirolu F.W.Canariu nacių išformuotas. Dauguma jo skyrių buvo perduoti Vyriausiajai reicho saugumo valdybai - RSHA (VLE, I t., V., 2001, p. 53; R.Batleris "Gestapo istorija", K., 1997, p. 183, 250). Beje, SS (Schutzstafel) niekuomet žvalgyba ar kontržvalgyba neužsiiminėjo. Pradžioje tai buvo A.Hitlerio asmeninė apsauga. Vėliau, H.Himlerio pastangomis, dar buvo įkurta SS kariuomenė (Wafen SS), kurią sudarė 38 divizijos, kovojusios fronte.

Stebina A.Idzelio teiginys, kad 1941 m. balandžio 11 d. po susišaudymo su sovietiniais pasieniečiais sunkiai sužeisto, pasieniečių šunų apkandžioto ir suimto pereinant Vokietijos - okupuotos Lietuvos sieną M.Naujokaičio sovietiniai saugumiečiai nekankino: "Enkavėdistai nekankino. Jis atsidūrė ligoninėje, po to buvo išlaisvintas." Pats M.Naujokaitis teigia visiškai priešingai. Cituoju jo paties atsiminimus: "Kai mane rusai pašovė, surikau palydovui bėgti. Jis po trijų dienų kitu keliu grįžo į Vokietiją. Apie mane pradėjo rinktis rusai. Vienas priėjęs paspyrė ir pataikė į mano sužeistą koją. Iš skausmo surikau. (...), tuoj atsirado sunkvežimis ir kareiviai įkėlė mane į jį. (...) Nežmoniškai kratydamas, sunkvežimis galų gale pasiekė Jurbarko ligoninę. Atsiradęs karininkas liepė gydytojui mane operuoti. Šis paaiškino, kad Jurbarko ligoninė neturi operacinės ir kad taip sušaudytą žmogų reikia vežti į Tauragę. (...) Išbudau jau Tauragės ligoninėje. (...) Po operacijos, dar pilnai neatsipeikėjus iš narkozės, pajutau, kad kažkas mane žiauriai tampo. (...) Gydytojas vėliau man pasakojo, kad rusai jį nuolat spaudžia, kada jie galėtų pradėti tardymus. (...) prisistatė rusas karininkas, atrodo, kapitonas ir pranešė, kad nuo šiandien pradedamas mano tardymas. (...) 1941 m. balandžio 30 d.mane išvežė į Kauną. Apie vidurnaktį atsiradome Saugumo rūmuose. Po geroko laiko tarpo mane pervežė į Mickevičiaus gatvėje esantį Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Čia keli sargai mane įnešė į dvokiančią kamerą ir paguldė gan aukštoje lovoje. Buvo sunku judėti: dešinė koja gipse nuo pado iki kirkšnio, kairė ranka pribintuota prie rėmo, krūtinės ląsta subintuota. Abi šlaunys prie sėdynės jau buvo apgijusios, bet kietoj lovoj sužinojau, kad jos dar ne visai sveikos. (...) Po intensyvaus kasdieninio tardymo, birželio pradžioje (manau, kad tai buvo birželio 3 d. vakare) mane nuvežė į Saugumo rūmų rūsį, tačiau po dviejų valandų laukimo grąžino į kalėjimo kamerą. Po trijų ar keturių dienų vėl išvežė į Saugumą. Šį kartą veiksmas prasidėjo labai greitai. "Tai tu, svolačiau, mums melavai visą laiką", - rusiškai pradėjo tardytojas. "Šiandien mes kalbėsim kitokia kalba." Antrasis vyras pradėjo tvoti man per veidą, per galvą. "Užteks", - sako tardytojas ir pradėjo šnekėti su manimi, lyg nieko nebuvę. (...) Iš burnos išspjoviau kraujo putų, pradėjo konvulsijos mane tampyti. Antrasis vyras, pagriebęs mane už ausų, nulenkė žemyn. Po kurio laiko tardytojas ir vėl klausė, ar aš turįs ką pasakyti. Papurčiau galvą. "Na tave, svolačiau, dabar tikrai pamokysim", - pasakė ir išėjo. Antrasis nutempė mane į tamsią patalpą, pasodino į prie sienos stovinčią didelę kėdę, pririšo diržais kūną ir ištiestas rankas. Uždėjo kažkokius rėmus ant abiejų plaštakų ir suveržė. Kažkur tvojo per pirštus, o rėmai suspaudė plaštakas ir pirmuosius pirštų sąnarius. Skausmas buvo be galo aštrus ir vis kylantis. Šaukiau ir kaukiau. Grįžęs tardytojas įsakė kankinimą sustabdyti ir nuvesti atgal į kamerą." Prasidėjus karui M.Naujokaičio kameros sargas su visais raktais, o netrukus ir visi enkavėdistai, išsiveždami suimtuosius, prie kurių galėjo prieiti, pabėgo. Sekančią, birželio 23 d. sukilėliai ėmėsi vaduoti likusius kalinius. M.Naujokaitis: "Gal po valandos prie kameros durų susirinko visas būrys vyrų, atsirado įrankių iš kalvės, su kuriais pradėjo kalti ir kapoti duris, norėdami padaryti skylę žmogui pralįsti. Įlindę du jauni vyrai, apkabinę mane už krūtinės ir už kojų, pritraukė prie durų. Prilaikydami mano liemenį, prakišo galvą, bet turėjo padidinti skylę, nes aš negalėjau iškelti rankų virš galvos. Pagaliau atsidūriau koridoriuje. Šeši vyrai išnešė mane į gatvę ir pusiau sėdintį paliko prie vartų. Tai buvo pirmadienis, birželio 23 diena. (...) Atsiradusi greitosios pagalbos mašina mane nuvežė į ligoninę ir aš atsidūriau tarp draugų ir labai mielų žmonių." ("Prasmė ir proga, Mykolas Naujokaitis 1940-1941 m. rezistencijoje", Los Angeles, CA, 1996, p. 19-23). Kaip matome, pats M.Naujokaitis šiuos įvykius prisimena visai kitaip. Jis prisimena po suėmimo patirtus nežmoniškus kankinimus, o apie tariamą kalėjimo ligoninę neužsimena.

Labai abejotinas dr. A.Idzelio teiginys apie SS brigadenfiurerio ir policijos generolo majoro F.W.Stahlekerio susitikimą (nenurodant datos) su buvusiu aviacijos majoru Jonu Pyragiumi: "Tada per R.Schweicerį jis susitiko su majoru Jonu Pyragiumi ir jie drauge su kitais voldemarininkais organizavo grupę, kuri šaudė žydus liepos 3-4 d. VII forte." Reikalas tas, kad žydai liepos 3-4 d. VII forte buvo šaudomi nacių 3/A operatyvinio būrio (SS-Einsatzkomando 3/A) vado SS standartenfiurerio K.Jagerio, liepos 2 d. perėmusio nacių saugumo policijos funkcijas Lietuvoje, įsakymu. Šaudė TDA bataliono 1-oji (vadas - kapitonas Bronius Kirkila), 2-oji (vadas - kapitonas Norbertas Gasėnas) ir 3-ioji (vadas - leitenantas Juozas Barzda) kuopos. (A.Bubnys, "Vokiečių okupuota Lietuva (1941-1944)", V., 1998, p. 290; P.Stankeras, Lietuvių policija 1941-1944 metais, V., 1998, p. 138; "Lietuvos žydų žudynių byla", V., 2001, p. 131-132, 283). Minimu laikotarpiu J.Pyragius tarnavo vokiečių kariuomenės karinės žvalgybos Abwehr Komando 103 Heeresgruppe Mite štabe Smolenske, turėjo sonderfiurerio K karinį laipsnį. Į Kauną jis pirmą kartą iš Rytų fronto atvyko 1941 m. liepos 23 d., todėl organizuoti žydų šaudymo VII forte liepos 3-4 d. jis niekaip negalėjo. Jo atvykimo į Kauną liepos 23 d. tikslas buvo paveikti Lietuvos laikinąją vyriausybę (LLV) ir Lietuvių aktyvistų frontą (LAF) paklusti nacių vykdomai Ostlando politikai Lietuvoje. LLV ir LAF nepaklusus, liepos 23-24 d. voldemarininkai (kuriamos Lietuvių nacionalistų partijos (LNP) aktyvistai), aktyviai dalyvaujant J.Pyragiui, organizavo pučą, kuris dalinai pavyko. (J.Brazaitis "Vienų vieni", V., 1990, P. 90-91; J.Pyragius "Kovosiu kol gyvas", K., 1993, p. 157-158,162; J.Jankauskas "1941 m. Birželio sukilimas Lietuvoje", V., 2010, p. 47-48).

Straipsnis iliustruotas neva generalinio štabo majoro Vytauto Bulvičiaus nuotrauka. Iš tikrųjų tai jo jaunesnis brolis artilerijos leitenantas, vėliau aviacijos kapitonas Albinas Bulvičius, prasidėjus karui 1941 m. birželio 23 d. atsitiktinai žuvęs netoli Ukmergės vokiečių aviacijos antskrydžio metu.

 

Soc. m. dr., doc. Juozas Jankauskas

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"