TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Dar kartą apie mirties bausmę

2013 10 09 6:00

Keli žiaurūs nusikaltimai Lietuvoje atgaivino diskusiją apie mirties bausmės sugrąžinimą. Liejosi emocijos, buvo išsakyta nemažai argumentų, tačiau vis dėlto kai kurie svarbūs dalykai liko nutylėti.

Tiesa, kad žingsnis vėl įteisinant mirties bausmę, švelniai tariant, nesulauktų Europos Sąjungos (ES) pritarimo. Vis dėlto nesmagu klausyti pareiškimų, kad mirties bausmės nesugrąžinsime, nes to neleistų ES. Lengviausia viską, kas tinka ir netinka, versti ES ir diegti piliečiams savotišką nevisavertiškumo jausmą. Mano įsitikinimu, ES čia niekuo dėta, nes mirties bausmės visų pirma nereikia mums patiems.

Mirties bausmės idėja yra natūrali ir suprantama, įkūnijanti dar Senojo Testamento principą „akis už akį, dantis už dantį“. Suprantama ir emocinė žmonių reakcija. Tačiau šiuo atveju reikėtų stabtelėti ir šaltu protu apmąstyti argumentus „už“ ir „prieš“.

Yra problemų, dėl kurių sutarimo nepavyks pasiekti. Tokie yra, pavyzdžiui, abortų ar vienos lyties žmonių santuokos klausimai. Dėl jų, galima sakyti, net nevyksta tikra diskusija, nes nesutinkančios šalys išsako argumentus, paremtus skirtingomis vertybių sistemomis, todėl lieka savotiškai teisios. Mirties problema man nepanaši į tokį neišsprendžiamą klausimą, nes iš esmės nerandu argumentų, kurie paremtų mirties bausmės būtinumą. Argumentas, kad mirties bausmė atgraso nuo sunkių nusikaltimų, yra paneigtas. Atgrasymo nepatvirtina statistika, o paprasta logika sufleruoja, kad nusikaltėliui atsiranda dar vienas motyvas atsikratyti liudininkų.

Kerštas? Kerštas yra primityvus, ydingas jausmas, todėl niekas nepatirtų naudos, jei jis vešėtų remiamas valstybės autoritetu. Kerštą kaip bausmės motyvą atmetė dar XVIII amžiaus mąstytojai. Mūsų šalyje vyrauja ir taip pernelyg didelis jėgos kultas, o keršto kultūra, juolab propaguojama valstybės, žadintų laukines jėgas.

Mirties bausmė natūraliai taikoma diktatūrose, kur viskas atliekama greitai ir beveik automatiškai, o demokratijoje tai sudėtingas ir brangus „malonumas“. Geriausias pavyzdys, žinoma, JAV. Siekiant išvengti klaidos bylos keliauja per daugiapakopę ir sudėtingą teismų sistemą, daugybę kartų teikiamos įvairios apeliacijos. Mirties bausmės perspektyva sukelia didžiulį žiniasklaidos ir visuomenės susidomėjimą. Kadangi nusikaltimo aplinkybės beveik visada būna bent kiek dviprasmiškos, atsiranda plati dirva įvairiausioms interpretacijoms. Laikas nuo nusikaltimo iki bausmės įvykdymo skaičiuojamas dešimtmečiais, o tuo laiku neretai verda aistros. Užtenka paminėti vien garsų JAV Troy'aus Daviso, kuriam mirties bausmė įvykdyta 2011 metais, atvejį, kurio gynimo kampanijoje dalyvavo popiežius Benediktas XVI, buvęs prezidentas Jimmy Carteris ir daug kitų įžymybių. Kam būtų naudinga, kad Lietuva draskytųsi ir skaldytųsi dėl dirginančių, jaudrinančių, tačiau visuomenės pažangos požiūriu beprasmių problemų? Be to, nėra tikslus argumentas, kad mirties bausmė taupo biudžeto lėšas, kurios skiriamos pavojingiems nusikaltėliams išlaikyti. Tokia užsitęsusi varginanti byla ir valstybei, ir visai visuomenei atsieina brangiau nei kalinio išlaikymas, ypač jei skaičiuotume ir netiesioginius nuostolius.

Nuo mirties bausmės vykdymo neatsiejama nemažai kitų keblių moralinių problemų. Bepigu įsivaizduoti nusikaltėlį tokį, kaip Šerloko Holmso priešas profesorius Moriarti, rafinuotą blogio įsikūnijimą, su kuriuo taip malonu suvesti sąskaitas. Realybė paprastai būna kur kas proziškesnė. Daugelis žiaurius nusikaltimus padariusių nusikaltėlių yra patys patyrę smurtą, augę sunkiomis socialinėmis sąlygomis, turi rimtų psichologinių problemų ar yra žemesnio intelekto. Žinoma, yra ir visai kitokių atvejų, tačiau rimtai svarstant mirties bausmės klausimą reikia kalbėti ne apie atskirus atvejus, o apie sistemą. O čia susiduriame su rimta ribos išvedimo problema. Pavyzdžiui, 2002 metais JAV Aukščiausiasis Teismas paskelbė, kad mirties bausmės vykdymas žemesnio negu norma intelekto asmenims prieštarauja Konstitucijai. Tokia nuostata, rodos, savaime suprantama, tačiau kelia daugybę problemų. Koks yra žemiausias intelekto lygis, kurį dar galime laikyti normaliu? Kaip intelekto lygis turi būti apskaičiuotas? Kaip jis turi būti įvertintas (turint omenyje, pavyzdžiui, pastaruoju metu pastebėtą reiškinį, jog intelekto koeficientas sulig kiekviena karta yra linkęs didėti)? Atitinkamos diskusijos tarp mokslininkų vyksta nuolat, tačiau jos įgyja visai kitokią reikšmę, kai atsakymas gali lemti žmogaus gyvybę ar mirtį. Be to, pasirodo, valstybė iki 2002 metų ne vienam asmeniui įvykdė mirties bausmę pažeisdama Konstituciją. Ir ši padaryta žala bei neteisybė jau niekaip negali būti atitaisyta.

Beje, prisiminkime, kad Antanui Varneliui, kuriam Lietuvoje mirties bausmė įvykdyta 1994 metais, buvo nustatyta įgimta silpnaprotystė, protinis atsilikimas, psichopatiniai asmenybės bruožai, nors jis buvo pripažintas pakaltinamu. Panašus ribos klausimas aktualus ir išvedant pakaltinamumo, amžiaus ribą.

Svarbu ir tai, kad visuomet išlieka lemtingos klaidos tikimybė. Keista, jog tie gyventojai, kurie netiki, kad teismai gali teisingai išspręsti pavogtos vištos bylą, dažnai yra mirties bausmės šalininkai, taigi pripažįsta tokiems, rodos, nepatikimiems teismams teisę spręsti, gyventi žmogui ar mirti. Klaidų neišvengia nė viena teisinė sistema. Žmogaus teisių aktyvistai JAV nurodo daugiau kaip 10 atvejų, kai įvykdytas nuosprendis kelia pagrįstų abejonių.

Galų gale mirties bausmės šalininkai galėtų pamąstyti ir apie tai, kaip mirties bausmė įvykdoma. Ar norėtų jie patys dirbti tokį darbą, ar linkėtų jo savo sūnui, dukrai, artimam giminaičiui? O juk egzistuojant mirties bausmei kažkieno vyras, tėvas, brolis turėtų tuo užsiimti.

Mirties bausmės problemos neverta painioti su siekiu užkirsti kelią nusikaltimams, nors vykstant diskusijoms šie klausimai neretai supinami. Juk galima skirti laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos be paleidimo galimybės, griežtinti bausmes, tačiau tai visai kito lygmens problema nei mirties bausmės klausimas.

Yra nemažai argumentų prieš mirties bausmę, jie paremti žmogaus teisėmis ar religijos vertybėmis, tačiau jų net nevardiju. Juk visų pirma nelabai yra argumentų, pagrindžiančių mirties bausmės būtinumą.

DALINKIS:
0
1
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"