TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Dar kartą apie "naujakalbę" ir ne tik apie ją

2010 07 29 0:00

Prieš kurį laiką per du LŽ numerius buvo publikuotas Algirdo Patacko ir Aleksandro Žarskaus straipsnis "Naujakalbė, arba Juodoji kalbos magija". Jis negalėjo nepatraukti dėmesio tiek temos aktualumu, tie ir konceptualumu.

Ypač įdomus, tikiuosi, jis buvo tiems skaitytojams, kurie, kaip ir aš, kryžium gulasi prieš lietuvių kalbos susinimą, įvedant į ją naujus rašmenis, nelietuvišką įvairių kalbų vardų ir pavadinimų vartoseną, siaurinant lietuvių kalbos teises ir brukant "naujakalbę". Autoriai naujų kalbos tvarkytojų idėjose įžvelgia kryptingai organizuojamą sąmonės perversmą, kuris, jų nuomone, bus baigtas tada, kai bus sukurta nauja kalba.

Norėčiau pratęsti šią temą, tik ne toliau, ne į priekį, o grįžti šiek tiek atgal, į pradžių pradžią.

Kodėl A.Patacko ir A.Žarskaus demaskuojamiems "juodiesiems magams" taip parūpo kalba? Kodėl jie tiek daug dėmesio skiria žodžiams, pavadinimams ir jų reikšmėms?

Ištakų, matyt, reikia ieškoti Biblijoje, kuri skelbia, kad pradžioje buvo Žodis. O jei pasaulis buvo pradėtas kurti nuo Žodžio, logiška manyti, kad ir griauti jį reikia pradėti nuo Žodžio.

Tiesa, prie tos išvados buvo eita ilgokai, per vadinamąją visuomenės gyvenimo sekuliarizaciją, t. y. per religijos išstūmimą iš visų gyvenimo sričių, keičiant ją įvairiais nereliginio turinio mokymais, kurie galiausiai virsta (yra verčiami?) nauja religija - kaip buvo atsitikę su komunizmo ideologija SSRS ir jos satelitinėse Vidurio Europos valstybėse.

Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad sekuliarizacija (kol kas) apėmusi tik krikščioniškuosius kraštus. Ten, kur išpažįstamas islamas ar budizmas, ar kur judaizmas yra daugumos religija, visuomenė sekuliarizacijai nepasiduoda. Todėl šito reiškinio pradžią ir jo įsigalėjimą esama pagrindo sieti su vadinamosios Vakarų civilizacijos raida.

Įprasta manyti, kad Vakarų Europos visuomenės sekuliarizacija prasidėjo XVII amžiuje, o visuotinai įsigalėjo XX amžiaus antroje pusėje. Svarų postūmį politikos ir religijos desakralizacijai davė reformacijos įsigalėjimas, o Rytų Europoje - dar ir komunizmo šmėklos pergalė Rusijoje.

XXI amžiuje, daliai buvusių SSRS respublikų ir kitų socializmą kūrusių Vidurio Europos šalių įsiliejus į Europos Sąjungą (ES), sekuliarizacijos virusas pradėjo skverbtis ir į naująsias jos nares, kur krikščionybės ar apskritai religijos dvasia ir be šito Vakarų civilizacijos "laimėjimo" jau buvo smarkiai apnaikinta karingojo komunistinio ateizmo propagandos.

Ir taip jau sutapo, kad lietuviams nė kojų nespėjus apšilti ES, toji pradėjo keisti pamatinius dokumentus, kartu įteisindama savo šaknų - krikščioniškosios europietiškos civilizacijos dvasios - išdavystę. Protestuojančiųjų (tarp jų - ir Vytautas Landsbergis) buvo nedaug. Jų balsas nebuvo išgirstas.

Pakirstos šaknys netruko "subrandinti" atitinkamus vaisius. Religija buvo beveik išstumta iš Europos šalių visuomenės viešojo gyvenimo, ji tapo grynai asmeniniu kiekvieno žmogaus reikalu, ir tik kartais ji prisimenama tada, kai koks įžymesnis pasaulietiškos visuomenės atstovas išlydimas į paskutiniąją kelionę.

Šiandien pasaulietiškoji kultūra totaliai neigia bet kokią sakralumo apraišką, o sekuliarizacija apėmė beveik visas svarbiausias visuomenės gyvenimo sritis: kultūrą, politiką ir net ekonomiką. Ciniška, godi, malonumų besivaikanti vartotojų visuomenė - štai vienas ekonomikos sekuliarizacijos vaisių, ir būtent vartotojai kaip velnias kryžiaus bijo bet kokios krikščioniškos dvasios apraiškos savo gyvenime.

Kraštams, kurių visuomenė dar nesusiprato pati išguiti iš viešojo gyvenimo Kristaus dvasios ir jos simbolių, susiprasti "padeda" imigrantai. Jie savanaudiškai naudojasi visais ekonominiais ir politiniais naujosios tėvynės teikiamais privalumais, bet atsisako pripažinti ir gerbti jos kultūrą bei tradicijas, jos tautinę savastį. Tad anksčiau europiečiai, vykdami į svečius ar apskritai į naują vietą, vadovaudavosi posakiu "Į svetimą vienuolyną su savo nuostatomis nedera lįsti", o dabar jie verčiami šokti pagal "svečių", kitaip sakant - imigravusių mažumų - dūdelę. Taip arabai šokdina prancūzus, šveicarai pro masiškai statomus musulmoniškus minaretus nebeįžiūri gimtųjų kalnų, o Italijoje imigrantė suomė kreipėsi net į Strasbūrą reikalaudama, kad ją ir jos dukrą svetingai priglaudusioje valstybėje nuo mokyklų klasių sienų būtų nukabinti šimtmečiais ten kabėję kryžiai.

Partijos, kurios kadaise laikė garbe savo pavadinime turėti terminą "krikščionys", dabar tą terminą pavertė nieko nereiškiančiu "prekės ženklu", kuris prikabinamas tiek išpažįstantiesiems krikščioniškąsias vertybes, tiek ir jas neigiantiesiems, jei ne žodžiais, tai elgesiu.

Išstumdami iš viešojo gyvenimo tradicinę krikščionišką religiją ir jos pagrindu suformuotą kultūrą bei tradicijas naujieji "modernios" visuomenės ideologai faktiškai kuria naują religiją. Tokia religija virsta žmogaus ir mažumų teisių prioriteto virš daugumos, virš bendruomenės ir tautos teisių išpažinimas, tolerancija viskam ir visokiems, ribų tarp gėrio ir blogio naikinimas. Ji brukte brukama visuomenei nusiritant net iki juridinės prievartos (Strasbūras - jėga!). Prieinama iki absurdo. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje uždrausta viešose vietose statyti Kalėdų eglutes, kad neįsižeistų naujieji kaimynai - musulmonai. O Švedijoje evangelikų pastorius buvo pasodintas į kalėjimą už tai, kad laikėsi Biblijos žodžio ir juo vadovaudamasis homoseksualizmą vadino nuodėme. Kur čia sąžinės laisvė, kur teisė viešai skelbti savo įsitikinimus?

Pati žmogaus teisių ir laisvės idėja čia niekuo dėta. "Viskuo dėti" tos ideologijos įgyvendintojai, kurie manipuliuoja žodžių skambesiu, išstumdami iš šiaip jau teisingos idėjos jos dorovinį aspektą, suvesdami žmogaus teises į teisę nevaržomai viešpatauti egoistiškam Ego (aš, mano, man). Krikščioniškajai maksimai "Mylėk artimą kaip pats save", kuri galėtų sušvelninti ir humanizuoti nedorovingąjį Ego, naujojoje "religijoje" vietos nebeliko. Kaip nebeliko ir nuodėmės, kaltės bei atgailos sąvokų, o greit bus pamiršti ir tas sąvokas reiškiantys žodžiai.

Ar tai reiškia, kad mes, lietuviai, pasiduosime naujakalbei ir "juodiesiems magams" net nepamėginę jiems pasipriešinti?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"