TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Dar vienas paukščiukas renginių sąraše

2013 08 29 6:00

Mūsų valstybinis kalendorius tikrai nestokoja nei švenčių dienų, nei įvairiausių minėtinų datų, skirtų svarbiems įvykiams ar iškilioms mūsų tautos asmenybėms prisiminti. 

Kai kuriems skiriama net ne viena diena, o ištisi metai. Gausu jų ir šiemet. Neseniai vykusios iškilmės Žemaitijos sotinėje Telšiuose, kur žemaitiškai prašneko net valstybės prezidentė Dalia Grybauskaitė, gražiai vainikavo ir Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejų, ir tarmių metus.

O per Lietuvą tebekeliauja dar vieni jubiliejiniai metai, skirti Lietuvos švietimo reformos kūrėjos, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės narės, habil. dr. Meilės Lukšienės 100-osioms gimimo metinėms. Įdomu tai, kad anksčiausiai šią datą prisiminė tarptautinė organizacija UNESCO: dar 2011 metų lapkričio 9-ąją Paryžiuje per UNESCO generalinės konferencijos 36-ąją sesiją M.Lukšienės gimimo jubiliejus buvo paskelbtas UNESCO 2013-aisiais minima sukaktimi.

Jei ne UNESCO nutarimas, kiek dėmesio vienai iškiliausių Lietuvos pedagogių, švietėjų būtų skyrusi Lietuvos valdžia? Juk ne paslaptis, kad įvairių vyriausybių inicijuoti pokyčiai švietimo srityje ir reformos nuolat sulaukia kritikos. Ji darėsi dar aštresnė, kai visuomenė ėmė raškyti tų reformų rūgščius vaisius.

Tad M.Lukšienės metų minėjimas galėjo, o gal net ir privalėjo tapti savalaike paskata tam, kad būtų atsigręžta į erškėčiuotą švietimo sistemos kelią, nueitą per antrosios nepriklausomybės dvidešimtmetį, kad profesionaliai (ne biurokratiškai-formalizuotai) būtų išanalizuoti tiek laimėjimai, tiek klaidos ir palyginta būtent su M.Lukšienės, o ne kokio nors ministro, petraičio, jonaičio ar net, pavyzdžiui, su Jano Amoso Komenskio sukurta švietimo koncepcija. Kitaip sakant, visuomenė galėjo tikėtis rimto, nuoširdaus ir atviro pokalbio apie Lietuvos švietimą tautai - tiek etninei, tiek pilietinei.

O ką turime? Turime garbių mokslininkų, kultūros veikėjų sudarytą habil. dr. M.Lukšienės metų programos projektą. Tai turiningas dokumentas, kuriame numatytos net 37 pozicijos, apimančios beveik visus visuomenės sluoksnius.

Įvairūs renginiai numatyti plačiajai visuomenei, švietimo bendruomenei, jauniesiems mokytojams ir mokslininkams, net tarptautinei visuomenei. Atrodo, belieka tik džiaugtis ir dirbti. Tačiau įdomu, ką apie jubiliatės idėjas ir jų įgyvendinimą Lietuvoje sužinos tarptautinė visuomenė, kuriai planuojama skirti konferenciją tema „Pasaulio kultūrų įvairovė ir bendrybė: dialogo kūrimas (Lietuvos prezidentavimo prioritetai, kultūrinės švietimo funkcijos pasaulinis sureikšminimas Lietuvos ir ES iniciatyva)“?

Beje, susekti M.Lukšienės idėjų pėdsakus Lietuvos švietimo sistemoje bus nelengva ir kitiems visuomenės sluoksniams. Tarkime, artėjantį rugsėjį numatoma „iškilminga nacionalinė konferencija“ (cituoju, kaip parašyta projekte) „Negausių tautų likimai globaliame pasaulyje“. Prisiminus, ką apie M.Lukšienę pasakoja jos artimieji, kolegos, mokiniai, šventės „kaltininkei“ kur kas arčiau širdies būtų buvusios ne iškilmės, o darbas įgyvendinant jos koncepciją arba bent jau argumentuota kritika, paaiškinanti, pavyzdžiui, kodėl šiandien nebėra prasmės orientuotis į M.Lukšienės koncepciją...

Švietimo bendruomenė jau praėjusį pavasarį turėjo būti pakviesta į M.Lukšienės skaitymus tema „Švietimo ir visuomenės kaita pasaulyje ir Lietuvoje“. Skaitymai, kiek man žinoma, daugelyje rajonų išties vyko. Tačiau pasikalbėjus su mokytojais iš rajonų pakraščiuose veikiančių mokyklų paaiškėjo, kad apie juos žinojo nebent mokyklų vadovai ir tie pedagogai, kurie buvo pakviesti skaityti pranešimų. Beje, dauguma pranešimų irgi buvo skirti ne tiek švietimo turinio, esmės ir prasmės, o dėstomų disciplinų metodikos klausimams.

Tiesa, mokyklose dar turėjo vykti simbolinis M.Lukšienės atminimo paminėjimas: atminties žodžiai ir kiti ženklai. Įgyvendinti tą simbolinį paminėjimą buvo patikėta mokykloms ir savivaldybėms. Pasižvalgius aplink galima konstatuoti, kad kai kur „įgyvendinti“ bent jau mėginta, o kitur nė nepradėta...

Nežinau, kaip skaitytojams, bet man kažin kodėl atmintyje iškilo sovietinių laikų anekdotas: Vyriausybė apsimeta, kad moka atlyginimus, o liaudis apsimeta, kad dirba...

Galima pasiguosti, jog jubiliejiniai metai dar nesibaigė, kai kurios mokyklos dar spės įšokti į nuvažiuojantį traukinį, bet ar tai išjudins nesiliaujančių reformų paralyžiuotus pedagogus? Kaip įžvalgiai kadaise pasakė Victoras Emilis Franklis, pasaulinio garso mąstytojas, psichoterapeutas, humanistas, pats išgyvenęs nacių koncentracijos stovyklos pragarą, šiandien žmogui kaip niekada anksčiau reikalinga pusiausvyra – kūrybinio potencialo ir galimybių, kurias atveria susitikimas ir meilė.

Tačiau pusiausvyrai įsivyrauti reikalingas pastovumas, o jis neįmanomas, jei visuomenei, mokinių ir mokytojų bendruomenei yra pakirstos šaknys, jeigu jie įtraukti į visuotinio mobilumo, vidinės ir išorinės emigracijos sūkurį. Galbūt kaip tik tas sūkurys ir neleido (neleidžia?) pedagogams, švietėjams sustoti, atidžiai apsižvalgyti ir nustatyti, kur yra dabartinė mokykla, o kur – Meilės Lukšienės kurta tautinės mokyklos koncepcija.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"