TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Darbo ir poilsio dermė

2016 07 24 6:00

Darbas ir poilsis – tarsi dvi kojos, kuriomis keliaujame per gyvenimą. Jei viena jų nesveika, tada, užuot žvaliai žengę, šlubčiojame… 

Taip neturėtų būti, nes Dievas kiekvienam žmogui davė pakankamai proto, kad jis suprastų, jog tiesiog būtina tinkamai suderinti darbą ir poilsį. Taigi žmogaus protas vadovauja „kojoms“ – racionaliam darbo bei poilsio suderinimui, – o proto sprendimams esminę įtaką daro malda. Jei asmuo stokoja vidinės maldos, jo širdis užsiblokuojama įkvepiančių dieviškos malonės signalų priėmimui. Nors žmogaus gyvenimas gali būti pilnas įvairiaspalvių išorinių įspūdžių, bet jis tampa lėkštas, nes užsiveria dangaus ilgesiui, ir individo dvasia, pradėjusi merdėti, neišvengiamai artėja į aklavietę...

Šventasis Raštas byloja, kad Dievas po visų kūrimo darbų ilsėjosi (plg. Pr 2, 3). Viešpaties Dievo neaprėpiamumas neišsitenka ribotose žmonių mąstymo bei gyvenimo rėmuose. Jis – viską apimančios harmonijos Įsikūnijimas, kuris nepailsdamas nuolat atnaujina visą savo kūriniją ir trokšta, kad Jo kūrybos viršūnė – žmogus – savojo maldos gyvenimo atodūsiais bei kūrybiškai atliekamu sąžiningu darbu tapatintųsi su Jėzumi, dėl mūsų atlikusiu be galo svarbią ir neįsivaizduojamai sunkią misiją ant kryžiaus medžio...

Evangelija byloja apie apaštalus ir Jėzų, kurie susitikinėdavo su daugybe žmonių ir dėl to pristigdavę laiko net pavalgyti. Kad apaštalai galėtų kažkiek atsikvėpti, Išganytojas jiems paliepė nuvykti į negyvenamą vietą ir ten truputį pailsėti (plg. Mk 6, 31). Ir nors tą kartą Kristui ir Jo mokiniams nepavyko „pasprukti“ nuo paskui juos sekiojančių žmonių, tačiau Jėzaus pamokymas, kad po darbų žmogui reikia atokvėpio valandėlių, visuomet išlieka aktualus, nes kai žmogus, be saiko dirbdamas, pasiekia kraštutinę pervargimo ribą, tada rizikuoja sunkiai susirgti.

Prieš keliolika metų JAV armijoje buvo atlikti tyrimai, kurie paliudijo, kad jauniems, užgrūdintiems kareiviams labai svarbu išlaikyti balansą tarp karinių pratybų ir poilsio atkarpėlių. Pasirodė, kad kariuomenėje tarnaujantys vyrai žygiuoja sparčiau ir būna ištvermingesni, jei kiekvieną valandą, numetę ginklus bei amuniciją, dešimt minučių ilsisi. JAV kareiviai taip elgiasi todėl, kadangi vykdo karininkų įsakymus. Tačiau mums ypač pravartu pritaikyti tuos žmonių pavyzdžius, kurie, užsiimdami įvairiais darbais ir reikalais, sumaniai stengiasi paskirti truputį laiko poilsiui.

Mes ilsimės Dieve ne tik tada, kai, Jam patikėdami visus reikalus, darbus, artimuosius bei save, jungiamės su Juo maldoje, ir mūsų širdis užlieja ramybė bei mumyse įsišaknija tikrumo pajauta, kad kas mums benutiktų, vis tiek viskas išeis į gera, bet poilsinio atsipalaidavimo valandėlių ieškome ir dėl to, kad mūsų protas taptų imlesnis tiesai ir kūnas vis klusniau vykdytų visus Viešpaties įsakymus.

Įsidėmėtini didžiojo italų menininko Leonardo da Vinčio žodžiai: „Kartkartėm reikalingas poilsis. Tik tada, grįžus prie darbo, jūsų protas vėl bus skaidrus, juk, nuolat dirbdami, prarandate sugebėjimą blaiviai mąstyti. Šiek tiek atsitraukite – tada darbai atrodys mažesni, ir vienu žvilgsniu aprėpę bendrą vaizdą matysite, kur stinga harmonijos ir tobulų proporcijų“. Kai kuriems asmenims poilsio atkarpėlių reikia kaip oro. Antai Connie Mackas, amerikiečių beisbolo legenda, jei prieš rungtynes nenusnūsdavo, pradėdavo uždusti jau penktojo padavimo metu. O prigulęs pogulio vos penkias minutes, šis sportininkas išlikdavo energingas visas rungtynes.

Prasmingai sakoma, kad dvasiniame gyvenime atostogų nėra. Kai, pavyzdžiui, kas per daug laiko skiria pramogoms arba pernelyg pasineria į įvairių reikalų tvarkymą, gali užmiršti Dievą ir tolti nuo Jo. Žmogus, net per atostogas būdamas prie jūros, užuot stebėjęsis gamtos grožiu bei pagarbinęs ošiančių vandenų Kūrėją, kaip sraigė savo kiaute gali būti visiškai užsidaręs savo rūpesčių ir vidinio nerimo tvirtovėje. Per daug atsiribojęs nuo Viešpaties, jis atitolsta ir nuo tikrosios tapatybės. Net atostogaudamas su šeima, jis jaučiasi vienišas ir pervargęs... Taigi tarnystės dviem šeimininkams dialektika visada išliks aktuali, o kai kuriems žmonėms – ir skausminga.

Laikykimės prioritetų svarbos bei krikščioniškos tvarkos savo gyvenime ir tikrai net poilsio metu artėsime prie savo Viešpaties Dievo, kuris mums padeda ir padės sumaniai derinti savo atliekamus darbus su būtino atokvėpio intervalais. Tai mums padės ne tik ugdyti asmeninį vidinį gyvenimą, bet dėl Jėzaus Kristaus garbės ir sielų gerovės leis užmiršti savo asmeninius poreikius ir suteikti tam tikrą paramą ar pagalbą tiems, kuri šiuo metu yra būtina. Taip besielgdami vis labiau panašėsime į Mokytoją, kuris, matydamas aplinkinius – avis be piemens, – juos mylėjo bei jų gailėjo ir dėl to, užmiršęs save, vėl pradėjo juos mokyti (plg. Mk 6, 34).

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"