TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Darbo partijos vadyba

2015 06 05 6:00

Nors mūsų visuomenėje politinėmis partijomis net labai nepasitikima, toks nepasitikėjimas nė kiek nesumažina partijų vaidmens, o kartu ir poreikio domėtis tuo, kas vyksta tose savanoriškose žmonių organizacijose, kuriose, kaip ir kituose žmonių sukurtuose dariniuose, verda aistros, kyla ir leidžiasi ambicijos, kaunasi asmeniniai ir grupiniai interesai.

Paskutinė ryškiausia partijų gyvenimo naujiena – Darbo partijos pirmininko rinkimai. Žurnalistai greitai suskaičiavo, kad Valentinas Mazuronis tapo pirmininku, pabuvęs eiliniu partijos nariu vos 35 dienas. Kaip reikėtų vertinti tokius „stebuklus“, kai naujas narys per mėnesį gali pelnyti partijos narių pasitikėjimą tiek, kad jie jį išsirinktų savo vadovu?

Deja, žodis „stebuklas“ čia visai netinka. Tiesiog bene pirmą kartą mūsų partinės sistemos istorijoje buvo panaudotas verslo organizacijų vadybos metodas, kai gerai dirbantys verslo įmonių vadovai perviliojami iš vienos įmonės į kitą. Pavyzdžiui, gerai dirbantis informacinių technologijų įmonės vadovas pereina vadovauti alaus daryklai.

Toks sugretinimas gali pasirodyti per daug tiesmukas, tačiau nepamirškime, kad Darbo partijos įkūrėjas ir faktiškas vadovas Viktoras Uspaskichas yra verslininkas, ir gana sėkmingas, o tuo pat metu jis yra ir ryškus politikas, gebantis patraukti rinkėjų dėmesį. Toks žmogus negali nepastebėti, kad politikoje veikia tie patys principai kaip ir versle – politikai, kaip ir verslininkai, siekia parduoti savo paslaugas.

Tačiau rinkoje vartotojai siūlomas paslaugas perka už pinigus, o politikoje piliečiai „perka“ politikų siūlomas paslaugas balsuodami rinkimuose, kuriuose kiekvienas rinkėjas turi vieną pinigėlį – savo balsą ir jį atiduoda už vieną ar kitą politiką. Kadangi Seimą renkame naudodami abi rinkimų sistemas – ir mažoritarinę, ir proporcinę, šiuose rinkimuose kiekvienas turime po du pinigėlius, kurių vieną atiduodame už vienmandatėje apygardoje renkamą politiką, kitą – už partijos sąrašą. Nuo šių metų po du pinigėlius turime ir vietos savivaldos rinkimuose – vieną atiduodame rinkdami merą, kitą – už partijos ar rinkimų komiteto sąrašą.

V. Uspaskichas, kaip verslininkas ir politikas viename asmenyje, priėmė partijai šiuo metu geriausią sprendimą. Pats nenorėdamas (ar negalėdamas) būti formaliuoju pirmininku, o partijos viduje nerasdamas tinkamų kandidatų, jis nusprendė pirmininką pasisamdyti iš šalies. Čia reikia pabrėžti, kad šio samdymo negalima lyginti su verslo įmonės vadovo samdymu, kur vienas svarbiausių veiksnių yra materialinis atlygis, nors yra ir kitų veiksnių. Šiuo metu V. Mazuronio mėnesinės pajamos yra didesnės nei daugumos Lietuvos gyventojų metinės ar net ir dvejų metų pajamos, todėl tai lėmė ne materialiniai dalykai.

Paprasčiausiai sutapo dviejų politikų interesai. V.Uspaskichui reikėjo populiaraus vadovo savajai partijai, o V. Mazuronis buvo tapęs laisvuoju politiku po daugelio metų veiklos vieno lyderio partijoje, kurioje, geriausiu atveju, jis buvo antras. Galima spėti, kad V. Mazuroniui patinka būti politiku, tad kodėl gi nepabandžius partijos vadovo kėdės?

Tačiau čia kibūs žurnalistai netrunka paklausti, kaip ponas Valentinas bendraus su ponu Viktoru? Kuris jų bus tikrasis partijos pirmininkas? Klausimai rimti, nes visiems, besidomintiems politika, yra aišku, kas iš tikrųjų vadovauja Darbo partijai.

Kol kas galima tik spėlioti, kaip klostysis formaliojo ir faktinio Darbo partijos vadovų santykiai. Akivaizdu, kad V. Uspaskichui V. Mazuronis labai reikalingas, nes jis gali padidinti partijos reitingus, padėti jai kuo geriau pasirodyti 2016 metų Seimo rinkimuose. Toks reikalingumas yra svarbus būsimų santykių veiksnys, ir ypač tuo atveju, jei V. Mazuronis pateisins V. Uspaskicho lūkesčius.

Savo ruožtu V. Mazuronis yra pratęs būti kito politiko šešėlyje, visa ikišiolinė jo politinė karjera buvo tarnystė R. Paksui, todėl V. Uspaskicho stovėjimas už nugaros neturėtų jam kelti psichologinio diskomforto. O jei Darbo partijos vadovų nuomonės išsiskirs, V. Mazuronis turi dar ketverius metus Europos Parlamente, tad palikti partijos pirmininko postą neturėtų būti sunku. Šiaip ar taip, V. Mazuronis jau viešai pažadėjo, kad jei po 2016 metų rinkimų Darbo partija netaps didžiausia partija Seime, jis atsistatydins.

Kaip seksis Darbo partijai su naujuoju pirmininku? Bandant atsakyti į šį klausimą, reikia skirti du veiksnius, lemsiančius įvykių raidą. Pirmasis - tai pati Darbo partija, o antrasis – V. Mazuronis kaip politikas.

Darbo partija jau turi netrumpą, beveik 12 metų istoriją, per kurią jos sėkmė labai bangavo. Pirmą kartą dalyvaudama Seimo rinkimuose 2004 metais ji surinko beveik rekordinį skaičių - 340 tūkst. - balsų. Po V. Uspaskicho pabėgimų į Rusiją ir slapstymosi ten, 2008 metais Seimo rinkimuose "darbiečiai" gavo tris kartus mažiau – 111 tūkst. - balsų, o 2012 metų Seimo rinkimuose atsigavo ir vėl gavo daugiausia – 271 tūkst. - balsų. Deja, vėliau prasidėjo smukimas: 2014 metų Europos Parlamento rinkimuose gauta 146 tūkst., o šių metų savivaldos – 94 tūkst. balsų.

Šie skaičiai rodo, kad Darbo partijos rinkėjai labai nepastovūs, jie palieka partiją, paskui vėl sugrįžta, atsižvelgdami į V. Uspaskicho veiklą. Ar prilygs V. Mazuronis partijos įkūrėjui, ar sugebės taip patraukti rinkėjus? Beje, jis turi gerus politikui būtinus duomenis: iškalbus, išsilavinęs ir, kas labai svarbu, yra geros reputacijos. Tačiau ar visų šių gerų V. Mazuronio kaip politiko savybių pakaks bent sustabdyti Darbo partijos populiarumo kritimą? Juk į tuos rinkėjus, kurie potencialiai galėtų balsuoti už Darbo partiją, taikosi ir Antanas Guoga, ir Naglis Puteikis.

Turėdamas gerai mokamą Europos Parlamentaro mandatą, V. Mazuronis prisiėmė tikrai nelengvą užduotį. Tampa įdomu, kaip jam seksis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"