TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Daugiau negu taisyklės ir privilegijos

2016 01 30 6:00

Tai išgirdę, visi, kurie buvo sinagogoje, labai užsirūstino; jie pakilę išsivarė jį iš miesto, iki pakriūtės to kalno, ant kurio pastatytas jų miestas, ir norėjo nustumti jį žemyn. Bet Jėzus praėjo tarp jų ir pasišalino (Lk 4, 28–30).

Jėzaus, pranašo naujoko, apsilankymas gimtajame Nazarete baigiasi skandalu. Žmonės, kurie ką tik kupini nuostabos ir pritarimo klausėsi jo „maloningų žodžių“, staiga įsiunta, išvaro jį iš miesto ir ketina nustumti nuo skardžio. Jėzus tampa ne gerąja žinia, kaip turėtų būti, bet papiktinimu.

Kodėl toks finalas? Kas gi nutiko Nazareto sinagogoje? Atrodo, pats Jėzus išprovokuoja tūžmingą savo klausytojų reakciją. Kai jis prisistato esąs Dievo Dvasios pateptas gelbėtojas, vargdienių paguoda, aklųjų ir luošųjų išgydymas, po to turėtum laukti stebuklų vakaro. Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai. Toks pareiškimas juk reikalauja įrodymų. Bet apčiuopiamų įrodymų ir rezultatų Nazareto sinagogoje nebuvo. Negana to, lyg nujausdamas publikos lūkesčius, Jėzus dar šliūkšteli žibalo į ugnį. Norite stebuklų kaip Kafarnaume? Jums jų nebus! Kad visiškai pribaigtų pamaldų dalyvius, jis ištraukia du šventosios istorijos atsitikimus, kai Dievas savo stebuklų adresatais buvo pasirinkęs ne išrinktuosius, nusipelniusius asmenis, bet vargšę našlę ir svetimtautį pagonį. Didesnio įžeidimo pamaldžiam, pavyzdingam tikinčiajam nesugalvosi.

Po tokių akibrokštų, kaip skaitome, Jėzus vos nepraranda galvos. Potencialūs jo mokiniai ir gerbėjai virsta priešais. Bedievio piktžodžiautojo etiketė lydės jį ir toliau iki gyvenimo pabaigos. Karjera sugadinta.

Epizodas tikrai nemalonus, slogus, nes gaila ne tik Jėzaus. Niekaip negali suprasti, kodėl jam nepatiko ar neįtiko gimtojo miestelio žmonės. Ar būtinai reikėjo juos erzinti, klaidinti, provokuoti? Kad nesusvyruotų Jėzaus reputacija, aiškindamiesi norėtume aptikti kokią nors Nazareto gyventojų kaltę. Esą jie suabejojo stebuklingomis Jėzaus galiomis, pristigo tikėjimo ar tiesiog iš anksto buvo skeptiškai nusteikę savo garsėjančio kaimyno atžvilgiu. Kitaip tariant, ir Nazarete tą dieną galėjęs kilti stebuklų lietus, bet Dievo pateptas pranašas atsitrenkė į surambėjusias širdis ir jo nuostabūs gebėjimai buvę paralyžiuoti.

Toks aiškinimas kitąsyk patogus ir naudingas. Jis padeda apsidrausti tais atvejais, kai religinės praktikos surišamos su pažadu sulaukti greitos ir efektyvios pagalbos. Jeigu ana, dieviškoji, pusė vis delsia ir delsia, kaltink pirmiausia save, savo silpną tikėjimą, abejones ir svyravimus. Jėzus, girdi, trokšta, kad labai labai jo prašytum, labai labai tikėtum ir labai labai lauktum, nes tik tada atsiveriąs kelias jo stebuklingiems veiksmams. Kitais atvejais jis apsisuks ir eis kitur.

Kažin ar pats evangelistas Lukas, šio epizodo autorius, pritartų tokiai teksto interpretacijai. Jam Jėzaus atmetimas Nazarete yra užprogramuotas ir neišvengiamas, nes tai dalis bendrojo Evangelijos konflikto su pasauliu, kurį jis pranašavo jau anksčiau, kai pavadino ką tik gimusį Jėzų „prieštaravimo ženklu“. Todėl patys Nazareto gyventojai, jų nusiteikimas ir elgesys iš tikrųjų nieko nereiškia. Tai tik dar vienas patvirtinimas, jog pranašas Jėzus eina savo keliu.

Kita vertus, net jei stebuklo galimybė mums atrodo labai persipynusi su žmogaus tikėjimu, jo požiūriu į Jėzų, vis dėlto ir evangelijose esama pavyzdžių, kai asmuo patiria nuostabų išgijimą nei prašęs ar tikėjęsis to, nei kaip nors deklaravęs savo įsitikinimų. Įnirtingos dangaus atakos maldomis ir pats karščiausias troškimas sulaukti stebuklo visiškai nelaiduoja, kad Dievas ims ir pasiduos mūsų planams. Bet kokia liga, skurdas, neteisybė, nuodėmė kažin kaip traukia gailestingąjį Dievo žvilgsnį, ir jam nereikia papildomos informacijos ar tam tikrų mūsų nuopelnų, kad atsirastų dieviški rezultatai. Jėzus ir jo malonė visada yra daugiau negu taisyklė. Ko gero, religijos taisyklė (ir sveikas protas) reikalavo, kad Nazareto sinagogoje, pažėręs gražių, viltingų frazių, Jėzus jas čia pat paliudytų konkrečiais veiksmais ir pakeltų savo autoritetą. Bet įvyksta priešingai – jis tyčia pasirenka papiktinimą ir atmetimą. Galbūt skandalas irgi gali būti ženklas, kad Jėzaus misija tikra? Mūsų laikų Bažnyčiai, nuolat pasiklystančiai tarp būtinybės kalbėtis su pasauliu ir juokingų pastangų reklamuoti save, padaryti „paklausią“, šis Evangelijos skelbimo aspektas tampa svarbus.

Žinoma, toliau lieka daugybės žmonių maldos ir lūkesčiai, nukreipti į Jėzų, stebukladarį, įkvepiami ir palaikomi evangelinių pasakojimų. Ar šiuo atveju nėra pavojaus pasikartoti Nazareto istorijai? Jeigu randasi įprotis Dievo meilę matuoti tik savo asmenine sėkme ir gerove, nenuostabu, kad vieną dieną Jėzus išvaromas iš mūsų miesto kaip papiktintojas. Tai dieviškosios paslapties ir laisvės kaina, kuri nesikeis. Savo stebuklams jis pats renkasi žmones, jų situacijas, ir kitaip nebus. Kartais apmaudu dėl to. Ypač apmaudu, kai esi Nazarete, tarp Viešpaties giminių ir pažįstamų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"