TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Daugiau valstybės? Daugiau Žmogaus!

2008 10 23 0:00

JAV ir Europą apėmusios finansų krizės kontekste aitriai svarstoma, koks buvo ar galėjęs būti valstybės vaidmuo, bręstant šiai ar bet kuriai kitai ekonominei krizei.

Kadangi krizė prasidėjo Amerikoje, analitikų lupa pirmiausia nukrypo į būtent JAV politinę - ekonominę sąrangą, ir vos ne vienbalsiai buvo nutarta, jog krizės kaltininkas - kraštutinis liberalizmas, kurį išpažino Amerikos oficialioji valdžia ir kuriuo vadovaujantis buvo stengiamasi kuo labiau mažinti valstybės vaidmenį ir įtaką, priimant įvairius ekonominius, finansinius, socialinius sprendimus.

Kai krizė persimetė į Europos bankus ir biržas, ši hipotezė pavirto aksioma. Socialistinių pažiūrų ekonomistai ir politikai trina rankas iš džiaugsmo: "Ar mes nesakėme! Valstybės turi būti kuo daugiau, nes tik ji "teisingai" perskirsto valstybės pajamas."

Liberalams belieka gintis. Tik vargu ar ką įtikino JAV prezidentas, kuris paaiškino, jog valstybė, perėmusi bankrutuojančių didžiųjų bankų akcijas, jų nenacionalizavo, t. y. nepagausino valstybės funkcijų, o "tik" perėmė akcijas. Patikslino, vadinasi?

Pagaliau kas juos supaisys, tuos Amerikos kapitalistus ir jų valstybę. Gal iš tikrųjų liberalumu garsėjusi valstybė, kaip gera tetulė, paprasčiausiai padovanos tuos biudžeto milijardus nevykėliams bankininkams, kad tie ir toliau galėtų statyti savo finansines piramides - iki naujos krizės? Tegu tai lieka galvos skausmu Amerikos mokesčių mokėtojams, kurių sąskaita valstybė šelpia "vargšus" finansininkus, o mums laikas pasirūpinti Europa, kuri analitikams ir apžvalgininkams pateikė dar vieną krizę, deja, netelpančią į aksiomą, jog dėl dabartinės finansų krizės kalti liberalai, sumenkinę valstybės vaidmenį.

Toji į taisykles netelpanti šalis - mūsų mažoji draugė Islandija.

Iki šiol neteko girdėti kaltinimų, kad Islandijoje būtų "per mažai valstybės" ar kad ten viešpatautų laukinis liberalizmas. Pastaraisiais metais, apžvalgininkų nuomone, Islandija vystėsi gana protingai ir buvo priskiriama prie socialiai orientuotos ekonomikos šalių. Nedarbo lygis šalyje buvo žemas, pajamos vienam žmogui šiek tiek viršijo Europos Sąjungos (ES) vidurkį, valstybė negailėjo socialinių išmokų. Buvo vykdomos milžiniškos investicijos į ekologišką energetiką ir aliuminio lydymo pramonę, o tai savo ruožtu pritraukė užsienio investuotojų antplūdį. Šalis tikėjosi dar ne vienus metus išlaikyti aukštas biudžeto pajamas, jautėsi labai nepriklausoma nuo likusios Europos bendrijos ir nė nežadėjo prašytis į ES. Niekas net prognozuoti nedrįso, jog spaudžiant kreditų krizei šalies bankų sistema, kredito reitingas ir valiutos kursas taip staigiai ir taip visiškai žlugs, kad valstybė bus paskelbta bankrotu. Valstybė, o ne koks nors privatus bankas!

Pasirodo, jog net ir tokioje šalyje, kur valstybė vaidino itin nemažą vaidmenį, nesąžiningi ar nerūpestingi bankininkai sugebėjo pastatyti tą patį finansų kortų namelį, tokią pat finansinę piramidę, kaip ir vienoje didžiausioje liberalizmo citadelėje.

Islandijoje, kaip ir kitose finansų krizės apimtose šalyse, padėtį gelbėti puolė valstybė. Ji kreipėsi į kitas valstybes, prašydama kelių milijardų kreditų, tačiau artimiausios kaimynės, ES bendrijos šalys, atsisakė suteikti kreditus.

Kodėl? Pačios skęsta savo problemose, ar neatsispyrė pagundai sprigtelėti per nosį valstybei, kuri iki šiol vis nenorėjo pripažinti ES vertybių ir pranašumų?

Tai, kad pagalbos šauksmą išgirdo Rusija - šalis, kuri pati blaškosi siaučiančios finansų krizės tinkluose - ir pradėjo derybas su Islandija dėl jos kreditavimo, leidžia spėti, jog aplink Islandiją išties užvirė politinių interesų verpetas. Būtų labai apmaudu, jei paaiškėtų, kad ES dėl savo trumparegiškumo ir šios minutės interesų prioritetų vėl suteikė progą Rusijai įgyti jei ne politinių, tai moralinių dividendų, kuriuos ji artimiausioje ateityje, be abejo, panaudos ES nenaudai (panašiai, kaip Rusija pasinaudojo Kosovo nepriklausomybės pripažinimu, pateisindama Abchazijos ir Pietų Osetijos "nepriklausomybę"...).

Kaip rašo žurnalas "The Economist", "greitą Islandijos iškilimą ir dar greitesnį nuosmukį stebėtojai iš toli apibūdino kaip didaktinę godumo ir puikybės alegoriją: ūkininkų ir žvejų tauta per daug prisiskolino ir dabar už tai moka. Tačiau tai neguodžia. Nors Islandija yra kraštutinis milžiniškos finansų sistemos, iškilusios virš mažos ekonomikos, atvejis, kitos valstybės kenčia nuo panašių neatitikimų. Jie skiriasi tik savo dydžiu, bet ne esme".

Tad kas kaltas dėl šiandien siaučiančios finansų krizės? Jei valstybė, tai kuriuo aspektu? Kad jos buvo per mažai (kaip JAV ar Europoje), ar gal kad per daug, kaip Islandijoje? O gal esmė ne valstybės "kiekybė", o "kokybė", t. y. konkrečiai tos funkcijos, kurių valstybė nevykdė ar vykdė blogai?

Juk net jei pritartume liberalų raginimams "mažiau valstybės", tam tikros funkcijos valstybei vis dėlto paliekamos. Viena jų - užtikrinti valstybės piliečių saugumą.

Jei kas nors tapatina piliečių "saugumą" vien su fiziniu saugumu, tokios nuomonės nereikėtų paisyti, kaip ir aukštos temperatūros kankinamo ligonio kliedesių. Normalūs piliečiai iš valstybės laukia ne tik apgynimo nuo užsienio ar vidaus fizinės agresijos bei smurto, bet ir moralinio, psichologinio saugumo, kurį jiems teikia stabili ekonominė būklė, patikima sveikatos apsaugos sistema, sveikas moralinis klimatas bei visavertės asmenybės raidą užtikrinanti švietimo ir kultūros sistema. Ir net jei formaliai kai kurių funkcijų vykdymą valstybė, pritariant piliečių visuomenei (sic!), perduoda privačioms struktūroms, valstybė privalo prisiimti atsakomybę už visų struktūrų veiklos kokybę bei patikimumą. O tai reiškia, kad net ir labai apkarpytoms valstybės funkcijoms neišvengiamai priklauso visų visuomenės ir valstybės interesams, saugumui svarbių institucijų kontrolė, nepaisant, ar tai privačios, ar valstybinės institucijos.

Peršasi išvada, jog būtent nuolatinės valstybės kontrolės ir pritrūko bankų veikloje, tikintis, kad sveikas bankininkų savisaugos instinktas bus stipresnis už "nesveiką" godumą.

Tačiau ten, kur veikia pinigai, ypač - dideli pinigai, nebeveikia niekas, kas nežada greito pelno. Net "sveiki" instinktai. Vadinasi, krizių profilaktikai nepakaks bendro sutarimo, jog krizės šaknys - sumenkusios ar blogai vykdomos valstybės funkcijos. Mat, instinktai tiesiogiai susiję ne su valstybe, o su Žmogumi, ir tik per atskirų žmonių įgeidžius ir sprendimus lemia valstybių politiką. Išeitų, jog bet kokio blogio (ir finansinio) šaknys - Žmoguje, tad tik išgydžius šiuolaikinį Žmogų modernųjį (liberalųjį), galima būtų apsaugoti visuomenę nuo jo blogų (kvailų, egoistiškų...) veiksmų pasekmių.

Gal dar ne vėlu perorientuoti visuomenės nuomonę ir sąmonę į tai, kad tik daugiau sąžiningų, kompetentingų, darbščių piliečių (valdininkų, bankininkų, gydytojų, ministrų, verslininkų, vairuotojų...), o ne daugiau milijonierių, milijardierių ar valstybės kontrolierių tegali apsaugoti valstybę nuo moralinio ir finansinio bankroto?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"