TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Daugiau Vokietijos Europos Sąjungoje ir Lietuvoje

2016 07 15 12:43

Varšuvoje per NATO viršūnių susitikimą patvirtinta tai, kas buvo nuspręsta anksčiau: rytinis NATO flangas, kuriam priklauso Lietuva, Lenkija, Latvija ir Estija, sustiprinamas rotuojamais keturių Vakarų sąjungininkių batalionais. 

Sustiprinimas labiau simbolinis, siekiant nuraminti tris Baltijos valstybes ir Lenkiją dėl galimos grėsmės iš Rytų.

Tačiau jis taip pat ir įpareigojantis NATO bloką realiai ginti bet kurią užpultą jos narę. Kitas klausimas, ar jie kartu su vietinėmis pajėgomis galėtų apsiginti?

Lietuvą, kartu su lietuvių gynybinėmis pajėgomis, turėtų ginti tūkstantis Vokietijos karių. Verta prisiminti, kad beveik prieš šimtą metų, kuriantis Lietuvos valstybei, vokiečių kariai jau padėjo jaunai Lietuvos valstybei apsiginti nuo bolševikų kariuomenės 1919-aisiais.

Pirmasis Lietuvos vyriausybės premjeras Augustinas Voldemaras laikėsi nuostatos, kad nė vienas iš mūsų kaimynų „neturi pamato ant mūsų užpulti“. Jis klydo. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir vokiečiams 1918 metais traukiantis iš Baltarusijos bei Vilniaus krašto, bolševikai jį užėmė ir grasė Kaunui.

Tik antrojo premjero Mykolo Sleževičiaus vyriausybės kuriama savanorių kariuomenė ir Vokietijos apsisprendimas neleisti bolševikams veržtis tolyn į Vakarus padėjo Lietuvai apsiginti nuo priešo. Lietuvių prašymu atvykę Vokietijos saksų savanoriai sudarė atskirą 46-ąją saksų diviziją, vėliau performuotą į brigadą, į kurią įėjo trys pulkai, kavalerijos eskadronas, ryšių rinktinė, pionierių kuopa ir net lėktuvų eskadrilė. Vokiečių daliniai dalyvavo kovose su bolševikais ir padėjo lietuviams atsiimti iš jų Uteną bei Kupiškį. Vokiečių karinės eskadrilės pagrindu buvo suformuota lietuviška karinė aviacija.

Vokiečių – lietuvių santykiai turi daugiau kaip 750 metų istoriją. Apie 700 metų iš jų buvome kaimynai. Kai kada draugiški, kai kada – nelabai. Mindaugo krikštytojai XIII amžiaus viduryje, kaip ir pirmasis Lietuvos vyskupas Kristijonas, buvo vokiečiai. Daugiau kaip pusę XVIII amžiaus bendrą Lietuvos-Lenkijos valstybę valdė vokiškos saksų dinastijos atstovai Augustas II-asis Stiprusis ir Augustas III-asis, o Lietuvos Taryba 1918 metų vasarą keletui mėnesių būsimu Lietuvos valdovu buvo nusprendusi išrinkti vokietį Viurtembergo hercogą Wilchelmą von Urachą. Kaimynystė nutrūko po Antrojo pasaulinio karo, kai Sovietų Sąjunga atėmė iš Vokietijos Karaliaučiaus sritį ir iš esmės pakeitė geopolitinę situaciją Baltijos regione.

Viena vertus, rusų valdoma Karaliaučiaus sritis XXI amžiaus pradžioje buvo apsupta iš Pietų ir iš Šiaurės dviejų NATO valstybių: Lietuvos ir Lenkijos. Antra vertus, pati Lietuva, iškovojusi Nepriklausomybę, atsidūrė tarp Baltarusijos, akivaizdžios rusų sąjungininkės, Rytuose ir Rusijos – Vakaruose.

Rytinis Baltijos regionas, kaip ir visa Rytų Europa su Lenkija priešakyje nuo XVIII amžiaus buvo varžybų lauku tarp Prūsijos (vėliau suvienytos Vokietijos) ir Rusijos. Po Antrojo pasaulinio karo Vokietija atitolo nuo Baltijos šalių tiek geografine, tiek kultūrine prasme. Vokiečių kultūros, tiek materialios, tiek dvasinės įtaka amžių bėgyje Lietuvai buvo didžiulė. Neatsitiktinai lietuviškos raštijos pradininkai kūrė ir pirmas lietuviškas knygas parašė vokiškame Karaliaučiaus universitete, o pirmasis lietuviškas laikraštis „Lietuwiška ceitunga“ buvo išleista vokiečių valdomame Klaipėdos krašte dar prieš „Aušros“ pasirodymą.

Tikriausiai neatsitiktinai po Didžiosios Britanijos referendumo dėl pasitraukimo iš ES ir po Varšuvos NATO viršūnų susitikimo Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen paskelbė gynybos ekspertų ir politikų pusantrų metų ruoštą pagrindinį gynybos politikos dokumentą Baltąją knygą (Weissbuch). Jame pirmą kartąVokietijos pokario istorijoje teigiama, kad vokiečiai „bus aktyvūs užsienyje“.

Apie pasikeitimus vokiečių strateginiame mąstyme, apie Vokietijos didesnę atsakomybę Europai ir pasauliui pirmasis viešai paliudijo Vokietijos prezidentas Joachimas Gaukas dar prieš porą metų Miuncheno konferencijoje. Vokiečių visuomenė pamažu buvo ruošiama pokyčiams, kuriuos rengė politikai. Pokyčių metas atėjo pasikeitus Rusijos politikai ir jai okupavus Krymą.

Anot vokiečių ministrės, „pasikeitė grėsmės Vokietijai ir pati Vokietija pasikeitė“. Vokietija, kaip didžiausia Europos valstybė, suvokia savo atsakomybę ir nesikratys jai keliamai užduočių, bet ji taip pat nepervertina ir savo galimybių. Knygoje minimas pasiryžimas išsiųsti tūkstantį karių į Lietuvą, dalyvauti taikos operacijose Afrikoje (pavyzdžiui, Malyje jau dabar yra 240 karių), kovoti prieš Islamo valstybę, padėti spręsti taikos klausimą Ukrainoje, kovoti prieš tarptautinį terorizmą ir aktyviai veikti NATO struktūrose. Vokiečiai nusprendė padidinti išlaidas gynybai ir pasiekti 2 proc. nuo viso BVP. Valstybės išlaidos gynybai sudaro 34,3 milijardo eurų ir šiemet didinamos apie pusantro milijardo eurų, lyginant su 2014 metais.

Vis dėlto Baltojoje knygoje yra numatoma, kad ilgalaikiuose santykiuose su Rusija regima strateginė partnerystė, ir kad su Rusija turi būti laikomasi dviejų kelių politikos: pakankamo atgrasymo ir tinkamo gynybinio pasirengimo bei dialogo.

Baltąją knygą, kaip militaristinę, sukritikavo Kairioji (buvusi komunistų) frakcija parlamente, saikingai kritiškai ją įvertino Žaliųjų frakcija. Jai pritarė valdančioji Krikščionių demokratų ir Socialdemokratų koalicija. Palankiai ją vertina Ginkluotės pramonės vadovai. Vokietija pagal ginklų eksportą pasaulyje atsilieka tik nuo JAV ir Rusijos, lenkdama Kiniją, Didžiąją Britaniją ir kitas didžiąsias valstybes.

Didžiajai Britanijai pasitraukus iš ES, Vokietijos vaidmuo šioje organizacijoje dar labiau stiprės. Britų vaidmenį, tikėtina, stengsis perimti Italija. Apie tai liudija ir dažnesni vokiečių, prancūzų ir italų vadovų susitikimai. Kažkada Lenkijos vadovai turėjo ambicijų (apie tai garsiai kalbėjo buvęs užsienio reikalų ministras R. Sikorskis) užimti euroskeptiškos Jungtinės Karalystės vietą.Tą bandė padaryti ir naujasis Lenkijos ministras, bet visiškai nesėkmingai.

Gan trumparegiška ir antivokiška dabartinės Lenkijos vyiausybės politika gerokai sumažino lenkų galimybes dalyvauti sprendžiant esminius Europos klausimus. Tapti Vidurio Rytų Europos regiono lydere Lenkijai kol kas taip pat nepavyksta ir kažin ar pavyks. Realiai pasiekti savo tikslų ES galima dirbant kartu su vokiečiais, o ne prieš juos. Tuo labiau, kad Vokietija dar niekada nebuvo tokia taiki ir tokia ekonomiškai bei pilietiškai stipri bei demokratiškai brandi valstybė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"