Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Dėl atsitrenkimo į Kristų

 
2017 03 18 6:00

Jėzus atsakė: „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą.“ Jn 4, 13–14

Toliau diena po dienos vyniojasi gavėnios laikotarpis. Daugeliui jis – nei išorėje, nei viduje – niekuo nesiskiria nuo įprastų dienų ir matuojamas gal tik artėjančio pavasario ženklais, kurių vis dar nelabai gausu. Kiti, pamilę tradicijas, gavėnią susieja su keliais draudimais ar apribojimais, esą laiduojančiais dvasinį atgimimą ir apsivalymą prieš Velykas. Dar kitiems rodosi taip aišku, kad gavėnia laukia iš mūsų ne tik formalių ritualų ar papročių palaikymo, bet pirmiausia – naujo apsisprendimo už Kristų ir jo gerąją žinią. 40-ies pasninko ir atgailos dienų tradicija kitados atsirado kaip įžanga į krikštą, kuris žymi lemiamą gyvenimo posūkį.

Šį sekmadienį liturgijoje skaitoma ilga istorija iš Evangelijos pagal Joną greičiausiai neprišauks daugiau pavasario, nors šulinio, vandens, troškulio, dviejų žmonių susitikimo paminėjimas galėtų suskambėti pavasariškai. Evangelinis tekstas nepasiūlys nė naujų, išradingesnių askezės priemonių. Pagaliau ir tiems, kurie tariasi išmaną visas gavėnios subtilybes ir linki sau tikėjimo aukštumų, regis, nebus daug dvasinio peno iš neįmantrios, kone kasdieniškos ano susitikimo stenogramos, jeigu pašalintum iš jos kelis pasažus, pasakytus kitokiu tonu.

Ir dar nežinia, kaip rastųsi vis nauji Kristaus mokiniai ir mokinės, jeigu žemėje toliau nesikartotų to lemtingo, fantastiško atsitrenkimo ir susiliejimo patirtys.

Taigi du žmonės prie šulinio. Jis ir ji – visai kaip dainose ar poezijoje. Jėzus ir samarietė moteris, žydams giminingos tautos narė. Jis ištroškęs kelyje ir prašo gerti. Ji – pašaipi ir drąsi, tarsi megztų flirtą. Pamažėliais atskleidžiamos kortos. Ironijos mąžta. Dabar jau pati moteris mesis prie vyro ir prašys vandens, kuris pagirdo amžiams. Jėzus viską permato kiaurai ir prikiša samarietei jos nenusisekusį vedybinį gyvenimą. Punktelis iš katalikiškų šeimų koncepcijos? Vargu. Čia, prie šulinio, lemia kiti dalykai, ne viešųjų ryšių menas. Bet moteriai bus svarbu, kad šis vyras įžvelgia jos širdyje tai, ko kiti nemato. Jis – tikras pranašas. Paskui – dar stipresnės užuominos. Tai aš, kuris su tavimi kalbu! – Jėzus stabdo progą lėkštai moralizuoti ir išgauti gavėninį moters pažadą daugiau nebenusidėti. Samarietei leidžiasi iš aukštybių Kristaus mokinės pašaukimas. Pametusi savo ąsotį, ji lėks į miestą garsinti to, kas įvyko. Ar tik jis nebus Mesijas?!

Tai kas gi atsitiko tą pavakarę prie Jokūbo šulinio netoli Sicharo miesto? Susitiko jiedu dviese, ji ir jis. Prašyte prašosi augustiniškoji formulė, pavartota anąsyk ir popiežiaus Pranciškaus: vargana širdis ir didis gailestingumas. Jis pats išeina, leidžiasi į kelionę, kad būtų galima į jį atsitrenkti. Daug kartų išstatys savo kūną dėl tokio atsitrenkimo kitų labui, kad apsaugotų, išgelbėtų. Taip pat ir tada, kai išdavystės naktį žengs žingsnį į priekį ir atkiš rankas pančiams: tai aš! Ir nežinia, ką darytų savo nuodėmėse vargšė samarietė, visi evangeliniai ar neevangeliniai vyrai ir moterys, jeigu ano dieviško kūno vietoje būtų tik baudžiamieji kodeksai, bažnytiniai kanonai, tikrų šeimų koncepcijos. Ir dar nežinia, kaip rastųsi vis nauji Kristaus mokiniai ir mokinės, jeigu žemėje toliau nesikartotų to lemtingo, fantastiško atsitrenkimo ir susiliejimo patirtys.

Beje, šiame pasakojime pastebėta, jog anuomet prie Jokūbo šulinio kodeksai, kanonai, tradicijos ir koncepcijos, susimetę į krūvą, darė viską, kad susitikimo neįvyktų. Juk jis – žydas, o ji – samarietė, mirtinų žydų priešų atstovė. Vyras ir moteris, abu nepažįstami, jie neturėtų užmegzti pokalbio ir bendrauti. Dar daugiau – samarietė, šešto vyro žmona, gyvena mirtinoje nuodėmėje, o Jėzus – pats šventumas ir nekaltumas. Kas bendra tarp jų, koks dar ryšys! Tačiau tada, kai viskas atsigręžia prieš tave ir kai, atrodo, nieko neįmanoma pakeisti, nuostabusis „Tai aš!“ eina kiaurai per visas sienas ir liejasi kuo dosniausiai geruoju, gyvuoju vandeniu.

Ne dėl mūsų pasninkų, maldų ar labdaros taip viskas laikosi. Ir ne dėl pavasario. Ačiū Dievui, kad Jėzus savo kelyje vis ištrokšta. Sėdasi pavargęs prie šulinio ir prašo gerti. Rasi, kas nors sustos ir ims flirtuoti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"