TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Dėl ko Dievas neriasi iš kailio

2015 09 26 6:00

Jonas tarė Jėzui: „Mokytojau, mes matėme vieną tokį, kuris nevaikščioja su mumis, bet tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis nepanoro eiti su mumis.“ Jėzus atsakė: „Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti. Kas ne prieš mus, tas už mus! Kas duos jums atsigerti taurę vandens dėl to, kad priklausote Mesijui, – iš tiesų sakau jums, – tas nepraras savo užmokesčio.“

Kas papiktintų vieną iš šitų tikinčių mažutėlių, tam būtų daug geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo asilo sukamų girnų akmenį ir įmestų į jūrą. Jei tavoji ranka gundo tave nusidėti, – nusikirsk ją! Verčiau tau sužalotam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į pragarą, į negęstančią ugnį. Ir jei tavoji koja veda tave į nuodėmę, – nusikirsk ją, nes geriau tau luošam įžengti į gyvenimą, negu su abiem kojom būti įmestam į pragarą. O jei tave gundo nusidėti tavoji akis, – išlupk ją, nes verčiau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į pragarą, kur jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta.

(Iš Evangelijos pagal Morkų)

Evangelijos skaitinys šį sekmadienį margas kaip rudens lapija. Iš pirmo žvilgsnio – visiška painiava. Rinkis, ką nori, kalbėk apie tai, kas arčiau prie širdies. Moralistas nedelsdamas stvertų Jėzaus perspėjimą dėl nuodėmės baisumo: girdi, verčiau prarasti ranką, koją ar akį, negu nusidėti. Jeigu kieno nors pamaldžią sielą erzina šiuolaikinis pasaulis, jo papročiai, gyvenimo būdas, tam labai patiks, kad už vadinamąjį mažutėlių papiktinimą grasinama vos ne pragaro kančiomis. Religinės buhalterijos mėgėjas nudžiugs išgirdęs apie taurę vandens, kurią ištiesęs savo artimui neprarasi užmokesčio danguje. Aišku, daugiausia šiandienos aplodismentų pelnytų netikėtas ir prieštaringas Jėzaus sakinys: „Kas ne prieš mus, tas už mus!“

Gal taip ir palikime Evangeliją sudėliotą į atskiras lėkštutes, kad kiekvienas galėtų pasirinkti pagal savo skonį ir supratimą? Juk niekaip nedera vienoje lėkštėje begalinis Jėzaus atlaidumas, kantrybė, tolerancija ir siūlymas nusikirsti ranką, išsilupti akį ar mesti jūron mažutėlių papiktintoją, užkabinus jam ant kaklo girnapusę.

Vis dėlto šįsyk norėčiau atkalbėti nuo švediško stalo ir laisvės rinktis, kas skaniau. Šioje temų ir minčių mišrainėje yra kažin kokia ašis, branduolys. Vienaip ar kitaip, visi Jėzaus žodžiai sukasi apie priklausymą tam tikrai kategorijai. Ji vadinama tai gyvenimu, tai Dievo karalyste, tai paprastu įvardžiu "mes".

Jėzui su apaštalais einant į Jeruzalę atsiranda tapatybės klausimas – mokinių ir paties mokytojo. Klausimą išprovokuoja atsitikimas su žmogumi, kuris, neturėdamas apaštalo statuso ir įgaliojimų, sėkmingai išvarinėja demonus Jėzaus vardu. Buvo mėginama jam tai uždrausti ar persivilioti egzorcistą saviveiklininką pas save, tačiau šis nepasidavęs. Jonas jį skundžia mokytojui. Apaštalų ambicijos galbūt atrodo tuščios ir juokingos, bet jie piktinasi teisėtai. Jėzus išsirinko ir pašaukė tik juos, tik jiems suteikė galią daryti stebuklus. Yra struktūra, hierarchija, taisyklės. Apaštalai reikalauja jų laikytis. Jie trokšta ribos tarp to, kas savas ir kas svetimas, kas priklauso Dievo karalystei ir kas yra šalia jos.

Mokytojo atsakymą žinome: „Nedrauskite jam! Kas ne prieš mus, tas už mus!“ Ir toliau kelios pastabos, kad priklausymą Dievo karalystei lemia ne struktūros rėmai, bet tam tikras nusistatymas, judesys. Požiūris į Jėzaus asmenį. Kaip pavyzdys – stiklas vandens, kurį svetimasis duoda karalystės žmogui dėl Jėzaus vardo. Šitaip randasi ne kokie nors nuopelnai, religiniai pliusiukai, ne narystė privilegijuotųjų klube, bet galimybė susisieti su Jėzumi ir būti jo malonės dalininku.

Šioje vietoje verta prisiminti Paskutinio teismo viziją iš Evangelijos pagal Matą. Ir ten žadama, kad į Dievo karalystę bus pakviesti tie, kurie pavalgydino, pagirdė, aprengė, aplankė nelaimėje bent vieną iš mažutėlių. Mažutėlis – Jėzaus mokinio ir sekėjo sinonimas. Tam tikra prasme – paties Jėzaus atspindys ir užuomina šiame pasaulyje. Jis kalbina, kviečia, provokuoja ir tampa susitikimo su Viešpačiu vieta. Ypač tiems, kurie dėl įvairių priežasčių (panašiai kaip anas anoniminis egzorcistas) yra atsidūrę už struktūros ribų. Mūsų kvailumas ir puikybė, šio pasaulio iliuzijos, pagaliau nematomas sielų priešas – visa tai nesiliaus Dievo karalystėje statę sienų, naujų kliūčių ruožų, tobulinę draudimų sistemas. Evangelija skelbia kitą tiesą. Vis prisimenu vieną pagyvenusį pranciškoną, tėvą Juvenalį, kuris savo pamoksluose mėgdavo kartoti, kad Dievas neriasi iš kailio gelbėdamas žmogų.

Priklausymas karalystei turi didelę kainą. Jėzus jau du kartus sakė, kad jo laukia kryžius. Bažnyčią nuo pirmųjų dienų lydėjo pagunda sureikšminti save, savo žmogišką teisumą ir šventumą, savo, o ne paties Dievo troškimą būti pasaulio gelbėtoju. Didybės apimtus apaštalus jų mokytojas perliejo šaltu vandeniu: ir jus, ir tuos, kurie ne su jumis, Dievo karalystės vaikais daro malonė. Jeigu ne ji, būtų nesibaigianti ir beviltiška kova su nuodėme. Išluptos akys, nukapotos rankos ir kojos.

DALINKIS:
0
1
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"