TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Dėl kokios užsienio politikos liejamos krokodilo ašaros?

2009 02 14 0:00

Vienas dažniausiai linksniuojamų valdančiųjų veikėjų yra naujasis mūsų diplomatijos vadovas Vygaudas Ušackas. Jam pripaišoma ypač sunki "nuodėmė" - Lietuvos užsienio politikos kurso keitimas.

Šiuo kaltinimu mirga "valstybininkų" žiniasklaida, Egidijus Kūris tai viešai pareiškė nacionaliniame eteryje, užduodamas klausimą žymiam britų apžvalgininkui Edwardui Lucasui, visuomenė maitinama gandais, kad Užsienio reikalų ministerijos (URM) vadovas neįtinka Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų užsienio politikos strategams, kad tarp jų yra visiškas požiūrių nesuderinamumas. Kitaip tariant, kuriamas vaizdas, kad krašto užsienio politika darosi prorusiška ir kone išdavikiška.

Tačiau prieš bandant susigaudyti, ar išties vyksta kokie nors pokyčiai mūsų diplomatijoje, vertėtų pažvelgti, koks iki šiol buvo jos kursas. Grįžkime į 2004-ųjų gegužės mėnesį, kai nušalinus iš prezidento posto Rolandą Paksą laikinasis prezidentas Artūras Paulauskas Vilniaus universitete surengtoje konferencijoje "Naujoji Lietuvos užsienio politika" pasakė kalbą, kuri ir nubrėžė šį kursą. "Aš regiu Lietuvą - regiono lyderę per narystės Europos Sąjungoje (ES) ir NATO kokybę, per aktyviai plėtojamus kaimyninius santykius. Matau Lietuvą, kaip savotišką regiono centrą, o Vilnių - regiono sostinę", - tuomet sakė A.Paulauskas, o toji lyderystė tai - siūlyti Europai sprendimus, kaip žengti tolyn į Rytus.

Netrukus jo partijos kolega, tuometis Lietuvos užsienio reikalų ministras A.Valionis kalbėdamas Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių vadovams konkretizavo iki dešimties punktų šią Lietuvos kaip "regiono centro" politiką. Toks "centrizmas" buvo prikimštas "drąsių" šūkių: "Reikia, kad Lietuva taptų savotišku ES ir NATO simboliu, į kurį siektų lygiuotis kitos valstybės, (...) reikia plačiau atverti savo kultūrą, kad kiti ja žavėtųsi, matytų prasmę mokytis lietuvių kalbos, per ją perimti europines vertybes ir europinį paveldą, (...) išplėsti Europos ribas, apsupti Lietuvą iš visų pusių laisvomis, demokratiškomis, europietiškomis valstybėmis."

Beje, svarbu pažymėti, kad šios programinės kalbos buvo pasakytos prieš dabartiniam šalies prezidentui Valdui Adamkui (kaip žinome, pagal šalies Konstituciją būtent prezidentas atsako už užsienio politiką) pradedant savo antrąją kadenciją. Taip "slaptoji partija", jos "smegenų centras" Albinas Januška, Raimundas Lopata, sau būdingu stiliumi suformavo pagrindines užsienio politikos kryptis. Nieko nuostabaus, kad būtent URM tapo tuo įtakos centru, apie kurį telkėsi "valstybininkai".

Maža to, užsienio politika buvo skirta "vidaus rinkai". Piliečiams nuolat buvo kuriama "regioninės lyderystės" regimybė, URM vadai lenktyniavo tarpusavyje, kas padarys grėsmingesnį pareiškimą apie Rusiją, bet tuo pat metu nieko nepadaryta energetinės nepriklausomybės link, o veikla posovietinėje erdvėje prilyginama vos ne vaduotojų pozicijai.

Tad kokie šios politikos rezultatai? Lietuvos aktyvumas posovietinėse valstybėse padarė jos užsienio politiką išimtinai "rytietišką", o tai neatnešė sėkmės. Baltarusija tebevaldoma autoritarinio režimo, Ukraina yra beviltiškai nutolusi nuo euroantlantinės integracijos, Moldova ten per daug nesibeldžia, o Gruzijos įstojimas artimiausioje ateityje į NATO priskirtinas fantastikos sričiai. Pagaliau pradeda aiškėti, kad Baltarusijos opozicijos, Goro provincijos Afganistane atstatymo finansavimo skaidrumas kelia rimtų abejonių.

Belieka paklausti, dėl kokios užsienio politikos liejamos krokodilo ašaros? Gal dėl "valstybininkų" kadrų prarastų postų URM? Vis primenama, kad naujasis mūsų diplomatijos šefas esą norįs gręžtis į Rusiją. Tačiau ir Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Audronius Ažubalis pripažino, kad "politinė dvišalių santykių darbotvarkė yra įšaldyta" ir "dėl abiejų pusių nesusikalbėjimo negalime iki šiol pasirašyti susitarimo dėl kapų priežiūros, kuris leistų ir lietuviams rūpintis tremtinių bei politinių kalinių kapais". Tad esant tokiai padėčiai V.Ušacko bandymas bent kiek normalizuoti santykius su Rusija yra tik sveikintinas reiškinys.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"