Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Dėl Lietuvos aukštojo mokslo padėties

 
2017 01 27 13:56

1) Spaudoje ir visuomenės diskusijose vis plačiau reiškiama nuomonė, kad Lietuvos aukštojo mokslo reforma galėtų būti vykdoma Suomijos pavyzdžiu. Tai neturėtų stebinti, nes dar Nepriklausomos Lietuvos pirmąjį švietimo reformos projektą 1919 m. parengė suomių ir lietuvių tautosakininkas, filosofas, istorikas, Helsinkio universiteto profesorius Augustas Robertas Niemis.

2) Akivaizdu, kad Suomija savo geografine padėtimi, gyventojų skaičiumi, bendrojo vidaus produkto apimtimi gali turėti tam tikrų sąšaukų su Lietuvos analogiškais parametrais. Jie įžvelgiami ir abiejų kraštų aukštojo mokslo sistemose. Tačiau Lietuvoje, 2000 m. suformavus binarinę universitetų ir kolegijų mokslo ir studijų struktūrą, aukštasis mokslas tapo suskaldytas tiek aukštojo mokslo metodologinio požiūrio bei ugdymo prasminių dalykų suvokimu (kai kur nebelikus net to suvokimo užuomazgų), tiek valdymo požiūriu (kolegijas steigia Vyriausybė, universitetus – Seimas), tiek studijų programų (jų net per 1800) ir jų kokybės, tiek akademinio personalo veiklos požiūriu, kuomet kolegijoje mokslinis darbas nėra privalomas, kai kolegijos neturi teisės teikti pedagoginių vardų, arba kai kolegijos absolventas neturi galimybės tęsti studijų universiteto magistrantūroje ir pan.

3) Ši per daug išplėtota Lietuvos aukštojo mokslo kiekybinė struktūra tapo sunkiai administruojama, reikalaujanti didžiulių sąnaudų jos kokybei palaikyti, įvertinti ir prižiūrėti. Tuo tarpu Suomijoje po ilgai svarstytos reformos palikti 39 universitetai: 15 akademinių universitetų ir 24 taikomųjų mokslų universitetai, juose – 450 studijų programų. Lietuva, turėdama 45 aukštąsias mokyklas (iš jų 15 valstybinių universitetų), gerokai skiriasi nuo Suomijos, kur 140 tūkst. gyventojų tenka vienam universitetui, o Lietuvoje vienai aukštajai mokyklai – 70 tūkst. gyventojų.

4) Atsižvelgus į didžiulį Lietuvos emigracijos mastą, nepalankią demografinę situaciją, bendrojo ugdymo kokybinį nuosmukį, gėdingą mokytojo ir dėstytojo atlyginimą, nevykusią studijų krepšelių sistemą, atsižvelgus net ir į kai kurių Lietuvos universitetų planuojamas jungtis, visgi yra būtina esminė, gerai apgalvota Lietuvos aukštojo mokslo pertvarka, apimanti visas aukštojo mokslo grandis, – ir bendrą Lietuvos mokslo ir studijų administravimą, ir studijų programų bei aukštųjų mokyklų ir jų infrastruktūrų konsolidavimą. Tik ugdymo metodologijos pagrindu sukonstravus aukštojo mokslo ugdymo konceptą ir tinkamai įvertinus žmogiškuosius aukštojo mokslo išteklius, jiems palaikyti reikalingus finansavimo šaltinius, taip pat įvertinus didžiulę biurokratinę aukštojo mokslo administravimo naštą, galima būtų kryptingai planuoti mokslo ir studijų reformas.

5) Vienas iš esminių pertvarkos žingsnių yra siūlymas konsoliduoti universitetų ir kolegijų struktūrą, perduodant kolegijų steigimo teisę universitetams, t. y. kolegijos taptų universitetinėmis struktūromis, analogiškomis dabartiniams universitetų fakultetams ar centrams. Tokia reorganizacija leistų horizontaliai subalansuoti profesines ir akademines bakalauro bei magistro studijas, absolventams teikiamus laipsnius, 2/3 sumažintų studijų programų skaičių, leistų padidinti jų kokybinius reikalavimus, sustiprintų šių reikalavimų įgyvendinimo kontrolę, pagaliau, atpigintų aukštojo mokslo administravimą ir sumažintų akademinėms reikmėms mažai naudojamų patalpų ir įrangos skaičių, visa tai sąlygotų studijų reikmėms naudojamos infrastruktūros išgryninimą. Kolegijoms tapus numatomų, pvz., 15-os, universitetų padaliniais, Lietuvoje vienam universitetui tektų apie 200 tūkst. gyventojų. Tokiai reorganizacijai reikėtų minimalių valstybės investicijų, ji leistų vien vidinėmis aukštosios mokyklos pastangomis išlaikyti aukščiausios kvalifikacijos specialistus, ženkliai padidinti akademinio personalo atlyginimą, tokiu būdu sudarant dėstytojams sąlygas užsidirbti pragyvenimui dirbant ne keliose, o vienoje aukštojoje mokykloje. Tai taip pat leistų išspręsti aukštojo mokslo regioniškumo problemas, nes kolegijos, būdamos universitetiniais padaliniais, būtų skatinamos plėtotis regionuose, daugiau veikti mažesniuose miestuose palaikant regionų visapusišką gyvybingumą. Pavyzdžiui, Lietuvos karo akademija, atnaujinus akademijos bazę ir jos infrastruktūrą, galėtų įsikurti viename iš Lietuvos regioninių centrų. Sumažinus Lietuvoje universitetų skaičių iki 5, – vienam universitetui tektų net 600 tūkst. gyventojų (akivaizdu, kad tai prilygtų didžiulei krašto humanitarinei katastrofai (tuo tarpu Suomijoje vienam universitetui tenka tik 140 tūkst. gyv.).

6) Svarstytinas Studijų fondo veiklos stiprinimas, grąžinant jam Mokslo ir studijų fondo statusą, apimantį ne tik studijų paskolų ar studentų paramos administravimą (pvz., vėl perduoti Fondui bankų funkcijas, susijusias su studijų paskolomis), bet ir galimybę minėtajam Fondui pavesti mokslo ir studijų programų priežiūrą, jų kokybės bei institucinį vertinimą, kartu mažinant administracinės priežiūros ir kontrolės institucijų skaičių ir skiriamus finansus. Net ir dabar šiam Fondui pavedus, pvz., visų 45 aukštųjų mokyklų viešųjų pirkimų administravimą, gerokai sumažėtų panašių pirkimų sąnaudos, biurokratinis aparatas, padidėtų pirkimų viešumas ir skaidrumas.

7) Tačiau vien aukštojo mokslo problemų sprendimas tik iš dalies prisidėtų prie Lietuvos švietimo pertvarkos. Reikalingas daug platesnis visuomenės įtraukimas į šiandienos ir ateities Lietuvos ugdymo sistemos vizijos kūrimą. Siūlytumėme Suomijos pavyzdžiu surengti visų parlamentinių partijų, švietimo administratorių, mokytojų, moksleivių ir jų tėvų bei akademinės bendruomenės, Lietuvos mokslo tarybos, Lietuvos švietimo ir Aukštojo mokslo tarybų, įvairių verslo asocijuotų struktūrų ir kitų atstovų plačiąją diskusiją ir parengti politinį susitarimą dėl bendrojo ugdymo ir aukštojo mokslo prioritetų ir struktūrinių reformos žingsnių taip užtikrinant numatytų tikslų įgyvendinimą ir tvarumą susitariant dėl bendrojo ugdymo tikslų, mokymo ir studijų programų pobūdžio, ilgalaikio mokymosi formavimo, inovacijomis grįsto pedagogų rengimo, mokymosi prioritetų, pasitikėjimo mokytoju ir mokyklos vadovu sustiprinimo, mokytojų vyrų grąžinimo į mokyklas ir kt.

8) Daugiau dėmesio turėtų būti skiriama ir Lietuvos švietimo, kultūros bei sporto finansavimo, bendrojo kokybiško administravimo problemoms ir jų sprendimo būdams įvardyti. Suomijoje (5,472 mln. gyventojų, 2015 m.) tokio pobūdžio problemas administruoja Švietimo ir kultūros ministerija, turinti 254 specialistus, tuo tarpu Lietuvoje šių problemų kuravimą vykdo net trys institucijos: Švietimo ir mokslo ministerija, kurioje dirba 226 specialistai, Kultūros ministerija – 105 specialistai, Kūno kultūros ir sporto departamentas prie LRV – 31 specialistas. Taigi Lietuva, turinti apie 3 mln. gyventojų, minėtai problemai kuruoti skiria net 362 specialistus. Be to, nemažai specialistų dirba 17-oje įvairaus lygio Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijai tiesiogiai pavaldžių švietimo įstaigų (pvz., Europos socialinio fondo agentūroje – net 176 specialistai, tuo tarpu Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūroje – tik 41 specialistas, Ugdymo plėtotės centre – 82, Nacionalinėje mokyklų vertinimo agentūroje – 32 specialistai ir t. t.). Siūlytume šių institucijų veiklą minimizuoti, labiau koordinuoti, realiai mažinant jų biurokratines kontrolės funkcijas ar jų veiklos dubliavimą.

9) Kviečiame ir raginame akademinę bendruomenę, visų švietimo, kultūros ir sporto institucijų vadovus ir atstovus atvirai diskutuoti šiame kreipimesi iškeltais klausimais, neaplenkiant ir savo institucijose kylančių problemų, ir jas susisteminus, teikti konkrečius pasiūlymus minėtosioms ministerijoms, Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir atitinkamiems Seimo komitetams.

Prof. dr. Antanas Kiveris yra Lietuvos edukologijos universiteto Tarybos narys

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"