TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Dėmesio centre - viceministrai

2014 06 13 6:00

Po prezidento rinkimų Vyriausybė turi grąžinti jam savo įgaliojimus. Tai numatyta mūsų Konstitucijoje. Joje nėra aiškiai nurodyta, kuo įgaliojimų grąžinimas skiriasi nuo atsistatydinimo, todėl vieni specialistai mano, kad tai - tapačios sąvokos, kiti - kad skirtingos. 

Tačiau politinėje praktikoje vadovaujamasi Konstitucinio Teismo 1998 metų sausio 10 dienos nutarimu, kuriuo išaiškinta, kad Vyriausybės atsistatydinimas ir jos įgaliojimų grąžinimas yra skirtingos sąvokos.

Vis dėlto įgaliojimų grąžinimas suteikia progą persvarstyti Vyriausybės sudėtį. Naujai išrinktas prezidentas paveda naujai paskirtam (bet tam pačiam) premjerui sudaryti Vyriausybę ir pateikti jos sudėtį tvirtinti valstybės vadovui. Būtent šioje procedūroje glūdi galimybės pakeisti vieną ar kitą ministrą, ir tai gali daryti tiek premjeras, ir prezidentas.

Tačiau, anot prezidentės, didžiausia problema - ne ministrai, o viceministrai. Kalbama apie nežinia kokį „juodąjį sąrašą“, kurio niekas nematė, bet daugelis yra tikri, kad jis egzistuoja. Sujudimas dėl galimo viceministrų keitimo verčia prisiminti šios pareigybės istoriją ir su ja susijusias peripetijas.

Istorijos pradžia - Vyriausybės įstatymas, kurį Aukščiausioji Taryba priėmė dar 1990 metų kovo 22 dieną. Jame pirmąkart atkurtos Lietuvos valstybės istorijoje vartota ministro pavaduotojo pareigybės sąvoka.

Naujas Vyriausybės įstatymas buvo priimtas tik 1994 metų gegužės 19 dieną. Nebeliko ministro pavaduotojo pareigybės, bet atsirado ministerijos sekretoriaus pareigybė. Ministerijos sekretorius ministrų teikimu skirdavo ir atleisdavo premjeras.

Čia būtina paminėti, kad 1995 metais valstybės valdininkai buvo suskirstyti į du lygius - A ir B. Kalbant dabartiniais terminais, A lygio valdininkai buvo politinio pasitikėjimo tarnautojai, B lygio - karjeros tarnautojai. Ministerijos sekretoriaus pareigybė buvo priskirta B lygiui.

Priminsiu, kad minimi įstatymai buvo priimti Seimo, kuriame daugumą turėjo Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP). Todėl tikriausia nenuostabu, kad naujai išrinktas Seimas 1996 metų gruodžio 3-iąją priėmė Vyriausybės įstatymo pataisas, pagal kurias terminas "sekretoriai" buvo pakeistas terminu "viceministrai". Po kelių dienų konservatorių dominuojamas Seimas viceministro pareigybę priskyrė A lygiui. Kiekvienoje ministerijoje buvo palikta po vieną ministerijos sekretorių - karjeros tarnautoją.

Tvarka gyvavo daugiau kaip penkerius metus. 2002-ųjų balandžio 16 dieną Seimas, kuriame daugumą sudarė socialdemokratai ir socialliberalai, priėmė naujos redakcijos Vyriausybės įstatymą. Kiekvienoje ministerijoje liko po vieną viceministrą kaip politinio pasitikėjimo tarnautoją, visi kiti viceministrai tapo ministerijos sekretoriais (karjeros tarnautojais). Vienas jų buvo viršesnis ir pavadintas ministerijos valstybės sekretoriumi.

Po 2008 metų Seimo rinkimų konservatoriai grąžino savo tvarką. 2009-ųjų vasario 5 dieną Seimas priėmė Vyriausybės įstatymo pataisas, pagal kurias panaikintos ministerijos sekretorių pareigybės, jas pakeitė viceministrų ir naujai įsteigta ministerijos kanclerio pareigybė. Šias pataisas prezidentas Valdas Adamkus vetavo, taip parodydamas, kad pritaria socialdemokratų požiūriui į ministerijų aukščiausių pareigūnų statusą, tačiau parlamento dauguma veto atmetė.

Dabartinio Seimo dauguma nerodo noro vėl keisti ministrų pavaduotojų statusą. Gal dabartiniai valdantieji pripažino konservatorių pasiūlytą tvarką kaip tinkančią ir jiems?

Tačiau viceministrų pareigybės istorija mūsų valstybėje rodo, kad jų statuso klausimas lieka atviras. Juk būtų nelabai korektiška teigti, kad Vyriausybės įstatymo pataisos buvo daromos tik dėl partinių ambicijų ir interesų, nors šie veiksniai taip pat veikė. Skirtingas didžiausių partijų požiūris greičiausiai taip pat atspindi ir skirtingus principus, kuriais vadovaujamasi demokratinėse visuomenėse, reguliuojant renkamų partinių politikų ir valstybės tarnautojų santykius. Savo požiūrį socialdemokratai aiškino siekiu turėti profesionalią ir nepolitizuotą valstybės tarnybą, o konservatoriai pabrėžė būtinybę stiprinti politinę valstybės tarnybos kontrolę.

Galima suprasti renkamų partinių politikų norą stiprinti savo įtaką ministerijose, į kurias jie ateina trumpam ir turi spėti ką nors nuveikti, kad galėtų parodyti tuos darbus rinkėjams. Tačiau jei pasitvirtins kalbos apie kai kurių viceministrų neskaidrią veiklą, tai tik patvirtins nuomonę, kad politiniai postai ministerijose mūsų partijoms yra tiesiog grobis, laimėtas rinkimuose. O jei ne vien grobis, bet ir galimybė nuveikti ką nors naudinga, tai kai kurių viceministrų galbūt neskaidri veikla parodys, kad partijos beveik neturi šiems postams tinkamų kompetentingų ir švarios reputacijos žmonių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"