TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Demografinių „lašinių“ nebepriauginsime

2016 09 27 6:00

Iš Lietuvos žiniasklaidos pirmųjų puslapių jau daugiau kaip dešimtmetį nenužengia demografinės temos. Prisimenu, kaip 2001 metais po surašymo džiaugėmės, kad Lietuvos populiacija nuo nepriklausomybės atkūrimo nesumažėjo nė 5 proc., o mažėjimas daugiausia vyko sovietmečio imigrantų grįžimo į plačiąją tėvynę sąskaita. 

Estija ir Latvija tuo metu patyrė dviženklėmis procentinėmis reikšmėmis apibūdinamus nuostolius. Tačiau ten ir sovietmečio kolonistų buvo daugiau. Per pirmuosius dešimt atkurtos nepriklausomybės metų imperijos tarnai išvyko, ir mūsų visuomenėms tai greičiausiai išėjo į naudą.

Europos statistikos biuro duomenimis, Lietuva į Europos Sąjungą (ES) įstojo demografinei situacijai tiesiog švytint. 2004 metais buvome jauniausius ir bene labiausiai išsilavinusius gyventojus turinti visuomenė. Tačiau didysis ES laimėjimas – asmenų judėjimo tarp valstybių laisvė – Lietuvai tapo ir palaima, ir prakeiksmu. Lietuvos provincijoje šimtai tūkstančių žmonių 2004 metais dar gyveno neturėdami normalaus vandentiekio. Lietuvos ekonomika jiems negalėjo pasiūlyti veiklos, kuri leistų turėti pakenčiamos kokybės būstą, jau nekalbant apie kitas gyvenimo gėrybes. Net vadinamoji vidurinė klasė šiemet, mamai ir tėčiui dirbant, į namus sunešanti 1,5–2 tūkst. eurų, pajamų lygiu nuo švedų ar vokiečių šeimos atsilieka iki 5 kartų. O mūsų atviroje ekonomikoje niekas neklausia, kiek uždirbi, kai bandai nusipirkti automobilį. Bavarijos ar Žemutinės Saksonijos automobilių gamintojai už BMW ir „Volkswagen“ iš mūsų nori tiek pat, kiek ir iš vokiečių – juk jie skaičiuoja ne pirkėjų pajamas, o gamybos išlaidas. Tad nenuostabu, kad kone pernakt po 2004 metų gegužės 1-osios emigracija tapo pagrindine politikų, žiniasklaidos ir virtuvės užstalių diskusijų tema.

Pirmuosius ketverius metus, iki 2008-ųjų, dar turėjome demografinių „lašinių“. Galbūt mūsų katalikiška visuomenė be pramogų, moterų emancipacijos buvo užsidariusi šeimose, jos buvo gausesnės nei liuteroniškų tradicijų ugdytų brolių latvių ir estų. Latvija – bene vienintelė Europoje šalis , į XXI amžių įžengusi su mažiau gyventojų, nei turėjo anksčiau. Bet latviai taip ir liko 2 mln. tauta, o mes – 3 mln., net svajojame apie 4 milijonus. Ir tikrai iki 2008 metų dėl švedų bankų skolintų pinigų, kuriuos leidome, regis, daugiausia statyboms, emigracijos banga ėmė slūgti. Bet 2008 metais skolos mus pasivijo. Krizė sukėlė antrą emigracijos bangą, dabar pagal vidutinį amžių esame vyresni už kaimynus lenkus (nors jų irgi daug emigruoja) ir sparčiai kopiame aukštyn ES senolių reitingo laiptais. Mūsų sumenkę demografiniai lašiniai ir raumenys nebeleidžia pasigirti nei prieš latvius, nei tuo labiau prieš estus. Vis dėlto iki 2013 metų atrodė, kad Lietuvos ekonomika pagaliau tapo brandi ir kad jau išvažiavo visi, kurie negalėjo čia rasti geresnės vietos. Tačiau emigracija vėl ūgtelėjo. Ir ši, trečioji, emigracijos banga jau yra egzistencinė grėsmė, nes mūsų ir taip kukli gerovės valstybė gali tiesiog žlugti – dabar jaunesniems gyventojams išvykti racionalu ne tik dėl vis dar didelių algų skirtumų, bet ir dėl to, kad valstybė negalės jiems užtikrinti senatvės.

Lietuvoje egzistuoja Nacionalinė demografinės (gyventojų) politikos strategija. Taip, jūs neklystate, turime kažką, kas vadinasi gyventojų politika. Bet šįkart – ne apie šio žodžių junginio konotaciją, o apie tai, kad ši strategija, patvirtinta 2004 metais ir atnaujinta 2010-aisiais, nenurodo nei kiek gyventojų Lietuvai reikia, nei kokia turėtų būti jų amžiaus struktūra. Vis dėlto 2009 metais plačiai nuskambėjo mintis, kad Lietuvai reikia 4 mln. gyventojų (2050 metų siekiamybė). Tai parodo, kaip nuo realybės yra atitrūkę mūsų šalies, kurioje – 2,8 mln. gyventojų, politikai. Bet dar blogiau, kad jokio skaičiaus nėra pačioje strategijoje. Mes, kaip piliečiai, net nežinome, ko tiksliai siekiama leidžiant mūsų mokesčių pinigus. O turėtų būti siekiama nei daug, nei mažai – 2 mln. gyventojų 2100 metais. Ir štai kodėl. Skaičius 4 mln. atsirastų, jei gimstamumas siektų apie 60 tūkstančių. Tiek, kiek buvo paskutiniais okupacijos metais. Dabar gimstamumas siekia 30 tūkstančių. Ir niekas manęs neįtikins, kad šiuolaikinė lietuvių šeima gali vidutiniškai sulaukti po keturis vaikus.

2 mln. – mūsų ambicijų viršūnė ir tik tuomet, jei valdžia labai stengsis. Jau dešimtmetį kalbame apie demografinę krizę, tačiau šios diskusijos lėkštumas ir paviršutiniškumas yra neįtikimas. Galima pamanyti, kad tai – ne apie mus. Krintame nuo skardžio ir, užuot galvoję, kaip neužsimušti ir kuo mažiau susižeisti atsitrenkus į žemę, svajojame apie užsisklendimą. Mūsų pareiga savo vaikams – reikalauti iš valdžios, kad ji grįžtų į realybę ir pradėtų planuoti socialines, švietimo ir sveikatos apsaugos išlaidas vadovaudamasi faktais, o ne svajonėmis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"