TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Demokratiją išsaugos tik tautos

2011 09 14 0:00

Europos krepšinio čempionatas sukėlė džiugų šurmulį visoje Lietuvoje ir įrašė mūsų kraštą į sporto pasaulio žemėlapį. Vėl jaučiamės vieningi, didžiuojamės mūsų rinktine. Tačiau blaivesni balsai primena, kad sporto dievai yra aikštingi ir nenuspėjami. Jei rinktinė laimės - puiku, o kitu atveju galime skaudžiai nusivilti. Ta proga kai kas puolė ieškoti ir vardyti, kuo dar galime didžiuotis be krepšinio.

Nemanau, kad verta inventorizuoti galimus didžiavimosi objektus. Tuo tarsi nustatome niekuo nepateisinamas žaidimo taisykles: kuo daugiau didžiavimosi objektų, tuo labiau pagrįstas patriotizmas. Iš tikrųjų didžiavimasis savo Tėvyne negali būti matuojamas tokiais objektais ir nėra išvedamas iš loginių samprotavimų - meilė Tėvynei yra tiesiog mūsų orumas, meilė sau patiems. Mylime Tėvynę ir puoselėjame ją, nes gerbiame save. Lygiai taip pat sergame už Lietuvos krepšinio rinktinę, nesvarbu, ar ji laimi, ar pralaimi. Sirgsime ir už Lietuvos futbolo rinktinę, nors ir kaip jai nesisektų. Teko lankytis Etiopijoje, vienoje skurdžiausių pasaulio valstybių, neišsikapanojančioje iš bado, valdomoje represinio režimo. Tačiau žmonės žibančiomis akimis prieina gatvėje prie svetimšalio ir klausia, kaip patinka jų valstybė, tikėdamiesi gerų žodžių. Sunkiai gali sutilpti galvoje - kaip Lietuvoje nutiko, kad pasididžiavimas savo tauta ir šalimi kartais traktuojamas kaip nenatūralus, kenksmingas reiškinys.

Levas Tolstojus romane "Karas ir taika" ironiškai apibūdina, kokiu pagrindu Europos tautos pasitiki savimi. Vokiečiai pasitiki savimi, remdamiesi abstrakčia idėja - mokslu, tai yra tariamuoju tikrosios tiesos žinojimu. Prancūzai pasitiki savimi todėl, kad jie patys tariasi esą ir protu, ir kūnu neatsispiriamai žavingi tiek vyrams, tiek moterims. Anglai pasitiki savim remdamiesi tuo, kad jie yra geriausiai sutvarkytos pasaulyje valstybės piliečiai ir todėl kaip anglai visada žino, ką jie turi daryti. Italai savim pasitiki todėl, kad jie visuomet susijaudinę ir lengvai užmiršta ir save, ir kitus. Rusai pasitiki savim todėl, kad jie nieko nežino ir žinoti nenori, nes netiki, jog būtų galima ką nors tobulai žinoti.

Paliksiu skaitytojui spręsti, kiek šie apibūdinimai išlieka taiklūs praėjus 140 metų po jų paskelbimo, tačiau L.Tolstojus išties užčiuopė gilųjį tautų pasitikėjimo savimi pagrindą. Nesvarbu, kad šis pagrindas nėra racionalus - jis yra veiksmingas, jo padedami žmonės kuria ir siekia tikslų.

Drauge galima klausti - kam tos tautos išvis reikalingos, jei jos statomos ant tokio iracionalaus pagrindo? Ir Lietuvoje apžvalgininkai šiuo metu diskutuoja, ar tauta yra objektyviai susiklostęs dalykas, ar ji viso labo dirbtinai sulipdyta bendruomenė.

Apie tai galima diskutuoti pasitelkiant įvairias mokslines teorijas ir, priklausomai nuo pasirinktos teorijos, prieiti skirtingas išvadas. Tačiau juk akivaizdu - tautos egzistuoja, o jų buvimas pateisinamas jau vien tuo, kad jos yra galingas žmogaus saviraiškos, bendruomeniškumo, kultūros šaltinis. Juk sakoma, kad tautos yra istorinis reiškinys, jos susiformavusios ne taip seniai. Tai argumentas, tariamai sumažinantis tautos reikšmę. Tačiau juk visą kultūrą, visą moralę lygiai taip pat galima laikyti istoriniu reiškiniu, reliatyviomis vertybėmis, susitarimo dalyku. Nuo to mūsų gyvenimo pagrindai netampa mažiau svarbūs. Raskolnikovas klausė, kokia yra tos senutės gyvenimo prasmė, ir nesugebėjo rasti loginio pagrindimo. Hamletas klausė, būti ar nebūti - ir pagrįstas atsakymas po kelių šimtmečių dar nėra surastas. Jeigu galima abejoti žmogaus egzistencijos pagrindais, tai juo labiau galima reikšti abejones dėl visų žmogaus ir jo sąmonės, jo ideologijos kūrinių. Tautos yra mūsų žmogiškos realybės atributai, svarbios tiek, kiek mes patys suteikiame joms reikšmės.

Tautas kaip tokias dažnai mėginama paneigti teigiant, kad jos tarsi uždeda pančius individui, primeta jam mąstymo rėmus bei gyvenimo būdą. Ir dėl ko? Esą viso labo dėl naivių pasakaičių ir sufalsifikuotų praeities faktų, kurie vadinami "didingos tautos istorijos" vardu. Žinoma, iškeliami fašizmo, nacionalizmo baubai. Tačiau tokie kritikai ignoruoja tai, kad žmogus negali gyvuoti be vienų ar kitų įsitikinimų. Atsisakymas vienų dogmų bendruomenės mastu reiškia tik kitų dogmų priėmimą. O gyvename būtent tą laikotarpį, kai tautos ir tautinės valstybės reikšmės menkinimas yra didelį pavojų kelianti tendencija, ir jau vien dėl to, kad demokratija, kokią ją pažįstame ir įsivaizduojame, yra įmanoma tik tautinės valstybės rėmuose. Išklibinus tautinės valstybės pamatus, neliks ir žmonių atstovavimo. Tad "laidojant" tautinę valstybę reikėtų pagalvoti ir apie šias pasekmes.

Bendruomeniškumo ir tautinių vertybių reikšmę stengiasi sumenkinti ne vien nuoširdūs anarchistai ar įsitikinę liberalai. Tai didelio žaidimo dalis. Friedrichas Nietzsche kadaise kalbėjo apie atsirandantį stropų ir darbštų bandos gyvulį žmogų, lengvai pasiduodantį manipuliacijoms. Prieš dvidešimt metų šį žmogų pažinojome mankurto vardu, o šiandien kartais vartojama bioroboto sąvoka. Priėjome ribą, kai ne taip jau sunku įsivaizduoti globalizuotą, suniveliuotą, pilką pasaulį, kuriame nuolat plaunamos smegenys. Tautinė valstybė siūlo tam ryškią ir veiksmingą alternatyvą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"