TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Demokratija kaip problema

2010 10 05 0:00

Prisimenu senuosius geruosius sovietų komunistų totalitarizmo laikus, kai pati demokratijos koncepcija buvo smerkiama kaip veidmainystė ir buržuazijos diktatūra, kuri turės būti sugriauta visomis priemonėmis, kadangi taip įsako Istorija.

Tokia buvo anuometinė politinė filosofija ir praktika toje valstybėje bei sistemoje, jos mokymas ir indoktrinacija. O bet kuris karinis ir politinis pavergimas, kurio imdavosi, vadinosi "išlaisvinimu". Tai tęsiasi, beje. Anuomet pirmoji būtų buvus išlaisvinta Europa, o po jos - Afrika ir Lotynų Amerika, izoliuotus jankius paliekant desertui. Na, ligi šiol tai dar nepavyko, ir "Kartagina" (sovietų šnipų žodyne - JAV) tebėra nesugriauta.

Demokratijų bendrija, t. y. joje besivienijančios šalys, tiki taika ir bendradarbiavimu, o ne amžinomis varžybomis su dideliais ir mažais karais, su stipresniųjų valdžia kitiems. Ir vis dėlto apsidairę aplink matome, kad žmonija vėl klaidžioja tamsoje ieškodama Mesijo. Kartais atrodo, kad jo vardas bus geras butelis ir gausus vartojimas kartu su pagrindiniu instinktu; kartais - ksenofobiška neapykanta "kitokiems", kitos spalvos arba pažiūrų, ir iš to kylantys tarpusavio puolimai, plintanti smurto religija. Žavioji ir paplitusi materialistinė saviapgaulė apie tariamą "gerovės valstybę", tai tos pačios tamsos dalis, akligatvis. Negali juk būti vis laimingesnis ir laimingesnis, kad vis daugiau vartoji.

Ar galėtume žvelgti į vis labiau peikiamą ir kryžiuojamą demokratiją kaip į Mesijo politinį mokymą? Tai sunku net susapnuoti - politiką, grindžiamą meile. Bet demokratija kaip kelias ir tarpinis tikslas yra mūsų pasirinkta pirmenybė. Mažų mažiausia ji neša taiką, kai nedemokratijos sukiojasi viena apie kitą nėščios karais.

Taip demokratijų bendrijos forume telkiasi panašiai mąstantys politikai iš panašiai mąstančių šalių. Jas vienija - imant Europos Sąjungą ir Jungtines Valstijas - "įsipareigojimas laisvei, demokratijai ir žmogaus orumui" (iš H.Clinton kalbos Užsienio santykių taryboje). Deja, pasaulis tebėra padalytas į demokratijas ir nedemokratijas. Pastarosios renkasi atsiskyrimą pyktyje ir gabiai susiranda gražių vardų, net su žodžiu "demokratija". Tą matome kaip nuo seno žinomą praktiką, kai diktuojantis valdovų klanas pasivadindavo "demosu" - liaudimi. Klano priešai, pavyzdžiui, uzurpatorių komunistų priešininkai, buvo pavadinti "liaudies" priešais ir atitinkamai naikinami. Tie pavadinimai neturėjo ir neturi realios prasmės, nes bet kuri "valdoma demokratija" be žodžio ir pasirinkimo laisvės lieka tiktai klanokratija. Net jei pasivadintų "suverenia". Ar komunizmas, ar putinizmas, jie ateina tam, kad valdytų amžinai. Kol žlugs, be abejo.

Valstybės sekretorė Hillary Clinton pasakė: "Kai kurie vadovai mato demokratiją kaip nepatogumą, kuris trukdo efektyviai valdyti valstybę. /.../ Šiai pasaulėžiūrai turime priešintis ir su ja varžytis visur."

Čia demokratija suvokiama pagrindine prasme. Tai gyvenimo modelis laisvoje visuomenėje, turinčioje sąžiningai išrinktą ir atskaitingą valdžią. Su dar viršesne įstatymo valdžia. Kita, homonimiška demokratijos sąvoka apibūdina valstybę, įkūnijančią ir puoselėjančią aną modelį. Čia būtent skirtinos demokratijos nuo nedemokratijų. Steigiant Demokratijų bendriją 2000 metais Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Kofi Ananas pareiškė viltį, kad ir tą organizaciją kada nors sudarys vien demokratijos. Po klastojančių sampratas "liaudies demokratijų", kurios buvo ir tebėra klanokratinės arba asmeninės diktatūros, painiavų išradėjai prašneko apie "valdomą" arba "suverenią" demokratiją, kuri mat turinti suverenią teisę pasiskelbti kuo nori. Išgirsti žmogus arba pasiskaitai apie "dalinę demokratiją", antai net "Rusijos tipo demokratiją", kurią nūnai norima primesti Ukrainai. Taip auga naujasis orveliškasis žodynas intensyviai kastruojant šį svarbų žodį. Jį bando gelbėti kitais priedais kaip "tikroji demokratija" (tai būtų priešingybė falšyvai demokratijai) arba "reali demokratija" - priešybė tariamai, virtualinei, potiomkiniškai, fasadinei "demokratijai". Prisiminkim, kaip paskutiniuoju Sovietų Sąjungos laikotarpiu jos ideologai mėgavosi visokiais ypatingais, įvairiai išvystytais ir brandžiais "socializmais"! Sovietų diktatūrinio "socializmo" tai nė kiek neišgelbėjo. Žinoma, dabarties lauke geriausia yra skirti demokratijas ir nedemokratijas, nors kai kurias pastarųjų galima būtų viltingai pervadinti į "dar ne demokratiją". Šioje terminologinėje erdvėje, ko gera, galėtų rastis ir "demokratijai draugiškos", t. y. demokratijai palankios šalys, nes tikros nedemokratijos yra atvirai priešiškos.

Prezidentas V.Putinas kadaise yra išvadinęs demokratinę sistemą ir atitinkamą politinę kultūrą Vakarų "kolonializmu", tuo skatindamas ir kitus panašius lyderius nusiteikti priešiškai. Dabarties prezidentas ką tik išdėstė, kad parlamentinė demokratija Rusijai (!) būtų katastrofa; čia bent sąžiningas esamo režimo ir jo siekių atskleidimas. Vis dėlto kas nors galėtų užprotestuoti tokį Rusijos žmonių gebėjimų nuvertinimą. Į kandidato B.Obamos permainų šūkį "Mes galim!" Rusijos vadovai atsako: "Mes negalim!" Nejau?

Normaliai suvokiama, kad sistema, su kuria gyvena mūsų poeuropinė civilizacija, ir yra parlamentinė demokratija. Realiai išrinktas, realiai atstovaujantis parlamentas joje turi tikrą įstatymdavystės ir vyriausybių kontrolės valdžią. Jei ne, tai ir kalbėti ten apie demokratiją nebūtų ko.

Dalykus remia pamatinė žmogaus teisė pasirinkti. Deja, ji pažeidžiama, o kai kur net fundamentaliai atmetama. "Mes geriau žinom, negu tie liaudies durneliai" - čia juk ta pati "tėviškoji" komunistų tradicija. Tik plepama, kad komunizmas pralaimėjo ir pasitraukė, kai iš tiesų plačiai klesti mutavusios jo formos.

Ar demokratija gali sunykti, degraduoti? Deja, taip. Kai korupcijos liga išplinta ir apima visą valstybės kūną, ji pakerta ir valdymo mechanizmus, kad šie liktų paralyžiuoti arba veiktų tik pagal viruso tvarką. Tokį rezultatą pagrįstai vadintume korupcine demokratija. Viena didelė ir skersai išilgai korumpuota nedemokratija dabar kaip tik eina į puolimą (ginklas - globalūs elitų papirkimai), kad sugriautų demokratijų bendriją perdirbdama jas į nedemokratijas. Komunistinė Kinija tiesiog supirkinėja Afriką, o visi pelno džentelmenai žino, kad pinigų lengviau pasidarysi su diktatoriais. Todėl girdėjau ne vieną tarptautinį ekspertą ir žinovą konstatuojantį, kad demokratijos erdvė pasauly traukiasi, demokratijų kaip teisinių valstybių skaičius mažėja. Gruzija, išsivadavusi nuo korupcijos, ryškėja kaip išskirtinis ir todėl ypač nekenčiamas reiškinys. Lietuvai kažin ar leistų. Todėl net patyrusios demokratijos, atsiduriančios nedemokratijų apsuptyje, bus lenkiamos prisitaikyti ir persigimti.

Dar vienas, galbūt tarpinis naujausias pavidalas, bręstąs būtent Europoje, būtų manipuliuojama demokratija. Mat sąžiningai išrinkti tikri žmonių atstovai, tai dar ne viskas. Parlamentai - nuo nacionalinių iki Europos Parlamento - gali būti manipuliuojami atauginėmis darbo struktūromis ir procedūromis.

Kai uodega ima vizginti šunį, nebetoli ir iki slaptųjų protokolų.

Straipsniui panaudota kalba Demokratijų bendrijos parlamentiniame forume,

Vašingtonas, 2010 09 15

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"