TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Demokratija su varovais: nemąstantys, bet aktyvūs

2009 07 16 0:00

Juo daugiau valdžioje yra susireikšminusių kvailių, juo labiau ji linkusi bausti, drausti, moralizuoti ir liepti. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, bet pirštais geriau nerodyti. Idant nesusidarytų klaidingas įspūdis, kad nurodytieji išsiskiria iš kitų šios grupės bendravaldžių.

Drąsus ir įžvalgus jaunosios kartos komentatorius Julius Špakauskas neseniai svarstė kalbamą reiškinį ir priminė Alberto Einsteino žodžius: "Yra du begaliniai dalykai - visata ir žmonių kvailumas; dėl visatos nebūčiau tikras." Ši A.Einsteino ironija nė trupučio nedrumstų mūsų valdžios ramybės: kvailumas daugelio yra laikomas ne yda, bet geraširdiškumo požymiu. Dažna reakcija į dažną valdžios kvailystę: "Juk ne iš piktos valios, o gera norėdami padaryti!.."

Įveikę prezidento veto ir priėmę odiozinį Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą, Seimo nariai džiaugsmingai patys sau pasiplojo. Vaizdelis priminė stilizuotą fragmentą iš XXVI TSKP suvažiavimo. Leonido Brežnevo epochos ugdyta valdančiųjų karta pasveikino ir kone išbučiavo pati save: "Ačiū, kad esu!" Yra ir bendras ideologinis bruožas - kova su "supuvusiais Vakarais".

Ir šitie entuziastingi kovotojai su žmogaus teisėmis bei laisvėmis dar knaisiojasi po praeitį, ieškodami aršaus komunisto ir kagėbisto pėdsako, it krislo savo artimo akyje. Tegul geriau pasižiūri į veidrodį. Tikrą komunistą atpažinsi ne iš praeities, o iš dabartinės jo elgsenos ir mąstysenos. Visur kištis, auklėti, pamokslauti, moralizuoti, drausti ir reguliuoti - tipiška "socialistinės moralės" propaguotojo būsena.

Esminis demokratiją žaidžiančio mūsų valdančiojo elito bruožas - laikytis ne savo ir savo bendraminčių idėjų, bet savo ir savo bendravaldžių kėdžių. Kai laikomasi idėjų, lemia galva, o kai įsitveriama kėdžių, ima lemti sėdmenys. Sėdmenų politika savo ruožtu reikalauja būti radikaliam, kategoriškam ir garsiau už savo artimą rėkauti nuo bačkos, idant tavęs klausytųsi ir tavimi žavėtųsi masės. Tos, kurios mano, kad dėl visko kalti yra žydai, gėjai, "supuvę inteligentai", žiniasklaida, kosmopolitai, kitataučiai ir kitaminčiai.

Jei saulė Lietuvos tamsumus prašalintų, kaip svajojo Vincas Kudirka, tai Lietuvoje, ir ypač Seime, labai apmažėtų politikų ir kartu padaugėtų tikros demokratijos. Nes tikra šiuolaikinė demokratija neatsiejama nuo Švietimo projekto, pirmą kartą žmonijos istorijoje pagrindusio viltį, kad valstybę gali valdyti ne šiaip dauguma, bet protinga, išprususi dauguma. Kitaip tariant, Švietimo projektas leido tikėtis, kad išprususi demokratija taps, Jeffersono žodžiais, "natūralia aristokratija".

Deja, šiandien mūsų "demokratinės" valdžios veidą lemia aktyvi, pikta, menkai išprususi ir lėkšto kultūrinio akiračio mažuma. Būtent į ją vis labiau orientuojasi net ir vadinamosios tradicinės partijos. Neatsitiktinai matome, kaip Seime vertybiniais klausimais gražiai sutaria ir išvien suokia konservatoriai-krikdemai, "tvarkiečiai" ir dalis "darbiečių" bei "prisikėliečių". Kai jiems prikišamas europinių vertybių išsižadėjimas ar nepaisymas, jie choru atsako: "Išgraužkite." Ir jaučia tą patį moralistų azartą, kuriuo tvinksėte tvinksėjo prieš Vakarus nukreipta sovietinė propaganda.

Bet tai - tik viena medalio pusė. Nestinga dar ir tokių demokratijos "gelbėtojų", kurie savo siūlymais yra pasirengę pribaigti ir tuos tikros demokratijos daigus, kurie dar atlaiko mūsų valdžios bei opozicijos "talibų" siautėjimą. Antai Artūras Paulauskas parašė straipsnį: "Apsaugoti demokratiją - įvesti privalomus rinkimus." Idėja aiški. Ir baisi, nes ji implikuoja ne šiaip tamsuolišką demokratiją, kurią šiandien turime, bet dar šiurpesnį dalyką: tamsuolišką demokratiją su varovais.

Pagal A.Paulausko sumanymą, žmonės, nesidomintys politika, nesigilinantys ir neišmanantys, kas vyksta valstybėje, neturintys kito motyvo balsuoti, išskyrus baimę būti nubaustiems už nedalyvavimą rinkimuose, drausmingai eitų prie balsadėžių ir rinktų valdžią. Kažkas klaikaus.

Vis dėlto sovietmetis paliko gilų įspaudą daugelio mūsų politikų galvose. Štai A.Paulauskas ir jo bendraminčiai yra pasirengę visus mus varu suvaryti į "šviesią ateitį". Aktyvi, džiaugsminga ir entuziastinga, išsirikiavusi parado kolonomis pilietinė visuomenė, skambant trenksmingiems patriotiniams maršams, rinkimų dienomis trauktų atlikti savo pilietinės pareigos. Ir kaskart mums išauštų saulėtas tautinės demokratijos - buvęs komunizmo - rytojus.

"Vis mažėjantis rinkėjų aktyvumas gali privesti prie visiško demokratijos žlugimo", - sielojasi Naujosios sąjungos pirmininkas. Jo manymu, demokratijos žlugimui kelią turėtų užkirsti ne tamsumų prašalinimas, kurio tikėjosi V.Kudirka, bet tamsumų suaktyvinimas. Tai visai skirtingi dalykai. Ir jei atsiras daugiau tokių demokratijos "gelbėtojų", kaip aktyvintojas A.Paulauskas, tai ji, ko gera, iš tikro neišgyvens ir žlugs.

Vėl tenka prisiminti Anatole France'o žodžius: "Kvailys yra dar blogiau už piktadarį, nes piktadarys kartais ilsisi, o kvailys - niekada." Gerai, kad nei mūsų valdžia, nei mūsų demokratijos "gelbėtojai" nėra piktadariai. O visa kita - ne taip gerai. Švelniai tariant.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"