TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Demokratija yra rizika

2011 02 12 0:00

Tarp daugybės dvidešimtmečių, kuriuos minime pastaruoju metu, yra dar viena reikšminga ir daug apmąstymų kelianti sukaktis, beje, nepaminėta jokiais iškilmingais Seimo posėdžiais ar kitokiais minėjimais. Praėjusią savaitę, vasario 9-ąją, suėjo dvidešimt metų, kai Lietuvoje vyko visuotinė apklausa - plebiscitas, kurio metu gyventojų buvo klausiama - norite ar ne, kad Lietuva būtų nepriklausoma demokratinė respublika.

Prisiminkime, kad tuomet už tokią Lietuvą pasisakė daugiau kaip 90 proc. visų dalyvavusiųjų toje apklausoje, o jų buvo daugiau kaip du milijonai. Svarbu pažymėti, kad tai nebuvo referendumas, plebiscito rezultatai neturėjo jokių teisinių pasekmių, tačiau jie reiškė Tautos valią, jos ryžtą gyventi kitaip. Šitokiu būdu parodytas nusiteikimas greitai davė vaisių: jau vasario 11-ąją Lietuvos nepriklausomybę pripažino pirmoji užsienio valstybė - Islandija.

Galėtume klausti, kodėl vertėtų prisiminti šiuos įvykius? Ar kad sužadintume nostalgiją, gėrėdamiesi, kokie vieningi, gražūs ir dvasingi tuomet buvome? Ar kad supeiktume dabartinę padėtį, nes esame vangūs ir abejingi pilietinėms pareigoms? Jei tik tiek teišpeštume iš šios datos, būtume paprasčiausi moralistai.

Tad ką mums gali sakyti šis Lietuvos istorijos puslapis? Visų pirma turime pripažinti, kad tuomečiai Lietuvos politiniai lyderiai, nepaisant jau tada pastebimo susiskaldymo ir tarpusavio priešiškumo, buvo drąsūs žmonės. Nors krašte dar nepajudinama stovėjo okupacinė kariuomenė, valstybė buvo patyrusi sausio 13-osios šoką, ekonominę blokadą, vos veikė valstybinės institucijos, bet Lietuvos vadovai ryžosi sušaukti šį plebiscitą.

Kad ir kiek mes keiksnotume tuomečius politikus, jie pasižymėjo vienu bruožu - jie pasitikėjo tauta. Konstitucijos teiginys, kad suverenitetas priklauso Tautai, jiems buvo ne tuščias teiginys (nes Konstitucinio Teismo (KT) dar nebuvo). Jaunos valstybės vadovai žinojo, kad piliečiai pasirinks teisingai, šis sprendimas bus geriausias, jis bus naudingas valstybės raidai. Būtent tokio mąstymo trūksta nūdienos Lietuvoje. Tarp politinio elito ir piliečių tvyro, atrodo, neperžengiama nepasitikėjimo praraja. Piliečiai į politikus žvelgia kaip į kunigaikštukus ir "mafukus", o politikai į piliečius - kaip į nemokančią rinktis tamsią liaudį.

Juk jeigu būtų kitaip, žmonės nesižvalgytų į vis naujus mesijus, nevyktų "keršto" balsavimai arba "balsavimas kojomis". Jei politikai pasitikėtų piliečiais, tiesos valstybei svarbiais klausimais ieškotų ne KT klube, bet jų nuomonės klaustų referendumais ir plebiscitais. Kaip ramiai tai padarė anais sunkiais devyniasdešimtaisiais.

Visiems aišku, kad Referendumo įstatymo nuostatos yra kuo tikriausias barjeras piliečiams pareikšti savo valią. Vien reikalavimas surinkti tris šimtus tūkstančių parašų per tris mėnesius, ribojant galimybę iniciatoriams juos rinkti kur jie nori, pačią referendumo iniciatyvą daro praktiškai neįgyvendinamą. Ką kalbėti apie galutinį rezultatą, kai referendumo baigtis priklauso nuo to, kad atėjusieji balsuotų beveik vieningai, nes kažkas liko sėdėti namie.

Nors tokia situacija yra akivaizdžiai ydinga, nes rinkėjų sąrašai paprasčiausiai neatitinka tikrovės (juk į juos įrašyti ir nebalsuojantys emigrantai), tačiau politikai neskuba taisyti šio absurdo. Juk tuomet reikėtų, pavyzdžiui, paklausti tautos, ką ji mano apie šalies perspektyvas būti atomine valstybe, euro zonos nare, kaip vertintų dvigubos pilietybės galimybes ar tiesioginius merų rinkimus.

Demokratija yra rizika, nes joje visi, nuo nusikaltėlio iki intelektualo, turi vienodą balsą. Tai reiškia, kad kiekvieno nuomonė svarbi ir svari. Tokia jau ji yra, niekas nesugalvojo ko nors geresnio, nors netrūksta balsų, besipiktinančių demokratine diktatūra, manančiųjų, kad autokratizmas, ypač politinės ir ekonominės krizės laikais, tampa vis veiksmingesne visuomenės procesų subalansavimo priemone, netrūksta ir svajojančiųjų apie slavišką suverenią demokratiją. Tačiau niekam nevalia pamiršti, kad jau pasirinkome.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"