TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Demokratijos grimasos

2014 11 07 6:00

Vidaus reikalų ministerijos vadovo Dailio Alfonso Barakausko atsistatydinimas, kaip Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) operacijos šioje ministerijoje pasekmė (nors atsistatydinimo priežastimi nurodoma sveikatos būklė), vėl liudija sunkiai sprendžiamą problemą, su kuria susiduria šiuolaikinė atstovaujamoji demokratija. Tai - renkamų partinių politikų profesinis elgesys.

Kad būtų lengviau suprasti, nukeliaukime į XIX šimtmetį ar dar ankstesnį laikotarpį, kai dar nebuvo visuotinės rinkimų teisės arba ji tik žengė pirmuosius žingsnius. Valstybes valdė karaliai ar imperatoriai, jiems padėdavo vyriausybės. Buvo ministrai, juos skirdavo šalies valdovas. Nesunku suprasti, kad darbas valstybės institucijose reikalavo išsilavinimo, kurį galėjo turėti tik aukštesniųjų socialinių sluoksnių atstovai.

Visuotinė rinkimų teisė pradėjo plisti, kai imta suvokti, kad valdžia kyla ne iš Dievo, ne iš karaliaus ar imperatoriaus, o iš tautos. Tautos, kaip valdžios šaltinio, suvokimas paskatino griūti imperijas ir kurtis tautines valstybes. 1918 metais atsiradusi Lietuvos Respublika buvo viena šio galingo proceso pasekmių.

Pačių piliečių renkami parlamentai (nors ilgą laiką rinkėjais galėjo būti tik vyrai) sukūrė naują politikos žaidėjų grupę. Šalia aukštesniesiems socialiniams sluoksniams priklausančių valstybės tarnautojų atsirado renkami partiniai politikai. Kaip taikliai konstatavo garsus sociologas Maxas Weberis, tyrinėjęs Vokietijos politines realijas XIX ir XX šimtmečių sandūroje, tie renkami partiniai politikai galėjo būti kilę ir iš darbininkų klasės. O išsilavinę ir aukštuomenei priklausantys valstybės tarnautojai įgijo politinius šeimininkus - parlamento narius, kurių padėtis ir pagal išsilavinimą, ir pagal socialinę kilmę galėjo būti žemesnė.

Žinoma, išsilavinimo ir kilmės skirtumai - praeityje, tačiau politikos žaidėjai liko tie patys, nes dar niekas nepasiūlė, kaip kitaip būtų galima organizuoti demokratinės valstybės valdžią. Pabrėžiu - demokratinės valstybės, kurioje per laisvus ir reguliarius rinkimus piliečiai išrenka parlamentą, šis suformuoja vyriausybę, o ji bando įgyvendinti savo programą. Toje programoje daugiau ar mažiau atsispindi renkamų partinių politikų pažadai rinkėjams. Demokratines vertybes išpažįstantys Rusijos ar Baltarusijos piliečiai kol kas gali tik pasvajoti apie laisvus parlamento rinkimus, tikrą politinę konkurenciją, valdžiai nepriklausančią žiniasklaidą, nepriklausomus teismus ir kitus demokratijos elementus.

Mes visa tai turime, tačiau tai nereiškia, kad nėra problemų. Demokratija nėra duotybė ir koks nors abstraktus gėris. Tai tiesiog valdžios organizavimo ir įgyvendinimo būdas, kuris reikalauja nuolatinių pastangų - piliečių mąstymo ir veikimo. Jei bandome mąstyti, negalime nepaklausti savęs, kaip reikėtų vertinti žmones, kurie siūlosi būti vadinamaisiais mūsų arba tautos atstovais. Akivaizdu, kad tie žmonės turi ambicijų (bet ne visada potencijos) būti lyderiais. Tačiau negi jie visi veržiasi tarnauti mums, piliečiams, ir Tėvynei?

Jei bandome mąstyti, turime pripažinti, kad demokratinėje visuomenėje politika, o tiksliau, užsiėmimas politika yra tapęs profesija. Politikos moksle egzistuoja net toks aiškinimas, pagal kurį politikai prilyginami verslininkams, o skirtumas tik tas, kad verslininkai rizikuoja savo pinigais, o politikai naudoja mokesčių mokėtojų pinigus. Taigi jei politika yra profesija, tai šios profesijos atstovai - politikai - gyvena iš politikos. Panašiai kaip gydytojai gyvena iš gydymo, pedagogai - iš dėstymo, verslininkai - iš verslo, žurnalistai - iš rašymo.

Tačiau pajamos iš profesijos gali būti įvairios. Matyt, jau mūsų prigimtyje glūdi siekis uždirbti kuo daugiau. Įvairiose klausytojų auditorijose esu siūlęs pakelti rankas tiems, kurie mano, kad uždirba per daug. Tokių niekada neatsirasdavo, nes visi nuoširdžiai manome, kad uždirbame per mažai.

Amerikiečių visuomenėje esama rimtų įtarimų, kad jų šalyje kasmet atliekama dešimtys tūkstančių chirurginių operacijų, be kurių pacientai galėjo apsieiti. Jos daromos pirmiausia tam, kad chirurgai uždirbtų daugiau. Kaip politikai gali pasididinti pajamas iš profesijos? Pagal sklandančius gandus, vienas būdų - tam tikroms verslo grupėms palankių įstatymų priėmimas. Partinei veiklai reikalingi pinigai, vien partijos narių entuziazmu ir pasiaukojimu toli nenuvažiuosi. O pinigų už dyką, kaip žinome, niekas nedalija, už juos reikia atidirbti. Todėl jei partijas laikome svarbiu demokratijos elementu, turime pripažinti, kad jų finansavimas iš valstybės biudžeto yra būtina priemonė, siekiant sumažinti šių organizacijų priklausomybę nuo neaiškių pinigų.

Kas gali neleisti politikams „pardavinėti“ savo galios priimti vienokius ar kitokius sprendimus? Teisėsaugos institucijos. STT yra atlikusi ne vieną kratą partijų būstinėse, tik tų kratų rezultatai dažniausiai būdavo menki. Ryškesnis rezultatas - Darbo partijos byla, tačiau ji įstrigo teismuose.

Tačiau negalime pamiršti, kad teisėsaugos institucijos yra kažkiek priklausomos nuo politikų. Ryškiausias pavyzdys - kai politikas Raimundas Palaitis, būdamas ministro poste, atleido Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovus. Kitaip tariant, siekdami ginti viešąjį interesą, teisėsaugininkai gali nukentėti nuo politikų.

Sprendžiant iš žiniasklaidos, STT užgriuvo VRM dėl neaiškių viešųjų pirkimų, tačiau kratos buvo atliktos ne tik ministerijoje, bet ir partijos „Tvarka ir teisingumas“ būstinėje, nes tuos viešuosius pirkimus organizavo šios partijos nariai, dirbantys ministerijoje.

Kaip tada reikėtų vertinti faktą, kad ši ministerija toliau lieka tvarkos ir teisingumo siekiančios partijos rankose? Kaip demokratijos grimasą?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"