TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Demokratijų forume

2011 05 28 0:00

Pateiksiu keletą pastabų apie demokratijos koncepciją ir didžiausią Europos demokratijų dabarties problemą.

Demokratija ar nedemokratija (kai kas sako: antidemokratija), toks palyginimas geriausiai padeda suprasti dalyką. Skirtumas tarp formaliųjų antinomijų gali būti parodytas ir per žinomą tikrovės paradoksą: demokratija niekad nejaučia neapykantos nedemokratijai (gali atsiriboti ar nebent bijoti), o nedemokratija visada ir karštai nekenčia demokratijos.

Kaip sakė p. Andrejus Illarionovas (buvęs Vladimiro Putino patarėjas), nesitikėkite, kad nedemokratijos neperžengs savų sienų.

Gal tai net ir ne paradoksas, tik žmonių elgsenos taisyklė ir procedūra. Nelaimingas chuliganas nekenčia normalių, galbūt laimingų žmonių; jam geriau įžeisti, žeminti juos gatvės žodynu ir gumbuotu kumščiu, negailestingu griovimu ir skleidžiamu vandalizmu. Štai aš! Šekit, jūs! Žinosit!

Tokiu būdu chuliganas, nors jaučiasi netikęs, mėgina gerbti save. O tas, kuriam geriau abipusė pagarba, dialogas ir taika, yra demokratas. Šie idealistiniai požiūriai jau savaime verti prakeikimo, ir jie atitinka indų išminčiaus Ravi Šankaro paprasčiausią mokymą: gyventi yra geriau, negu mirti (išsižudant tarpusavio kovose). Todėl gyvenkime taikos bendruomenėje, bendrų žmoniškų taisyklių prieglobstyje. Chuliganams - mūsų užuojauta.

Štai trapioji pasaulio demokratijų bendrija, visos individualiai, bet ir nuosekliai puldinėjamos nedemokratijų. Jei Suvienytosios nedemokratijos nugalės, vadovaujamos kokios nors globalios teroristų vyriausybės, tai ateis šventoji Pasaulio tvarka, tačiau tik laikinai; tolesnis žingsnis bus vėl susipriešinusių nedemokratijų branduolinis karas.

Taigi šiame kelyje sprendimų nėra. Todėl turime girdėti demokratijų pašaukimą vienybėn ir jų pareigą žmonijos labui priešintis materialistinei pražūčiai. Žinoma, jei ta žmonija dar nori gyventi. Kitaip tarus, jeigu ji dar pajėgi suprasti, kad nebus gyvenimo be meilės.

Toks turėtų būti ir mūsų organizacijos pranešimas ir misija pasaulyje.

Antrasis klausimas yra pagrindinė Europos problema. Jeigu aiškiai nubrėžta skiriamoji linija tarp demokratijų ir nedemokratijų nuplaunama, kam tai naudinga? Tik didžiajai nedemokratijai su jos blogais kėslais, o demokratijai - niekada. Šūkis "Daugiau jokių skiriamųjų linijų!" yra grynai antikrikščioniškas, nes krikščionybė dar skiria gėrį nuo blogio. Gerąją valią nuo blogosios, jei norite, kad būtų aiškiau. Tokia skirtybė visada reikalinga, jei dar sapnuojame Europą.

O tada imkime žemėlapį ir įsižiūrėkime į skirtybes bei demokratijų-nedemokratijų skiriamąją liniją. Deja, tarp Europos nedemokratijų viena yra didelė ir įtakinga. Daugelis jos bijo. Tad jos interesas yra daugybė pastangų kurti sumaištį dėl pačios demokratijos sąvokos. Siūloma visokiausių rūšių "liaudies", ypatingų, tautinių, uzurpuotų doktriniškų, valdomų arba išmintingai vadovaujamų, didžiai "suverenių" suklastotų demokratijų. Vis dėlto mes tikimės ir darbuojamės, kad demokratija nevirstų patyčiokratija. Kas išties pavojinga, tai manipuliuojamos demokratijos virusas, šiuo metu plintantis jau ir Vakarų pasaulyje. Galutinis rezultatas, kuris gal netruks ateiti, būtų pūvanti demokratija.

Ir paskutinis žodis. Realus Europos vietos, kurioje esame, žemėlapis rodo europietišką demokratiją kaip fronto valstybę Gruziją, prieš kurią stovi didžiulė, pikta ir kariškai kur kas galingesnė nedemokratija. Tai nelaimingoji Rusija (tegu šis vardas žymi tik dabartinį valdantį elitą). Galimas pavydus Gruzijos demokratijos suardymas būtų pažeminantis smūgis visai Demokratijų bendrijai. To negalima leisti. Apsipratimas su nepriklausoma Gruzija (nebe NVS), priešingai, būtų Rusijos vilties kelias.

Išties, Rusijos kaimynų požiūriu, kodėl tai negalėtų būti sėkmė, laiminga aplinkybė turėti tokį didelį, turtingą ir geranoriškai bendradarbiaujantį kaimyną? Tai būtų taikos ir gerovės kelias pačiai Rusijai, ar ne?

Jeigu tikrovė yra kitokia, o būtent matoma kaip nelemta ir nelaiminga aplinkybė gyventi šalia piktos, gobšios, žlungančios ir kerštingos (dėl savo pačios likimo!) Rusijos, kas belieka mažosioms demokratijoms? Žinoma, melstis už Rusijos sielą. Visa Demokratijų bendrija turėtų nuoširdžiai jungtis į tokią maldą. O toliau - rengtis tikrai gynybai beprotybės priepuolio atveju, kaip Suomija buvo pasirengusi 1939-aisiais. Ir ramiai tarti "ne" bet kuriam šliaužiančiam satelizavimui, visos Europos "finliandizacijai" ir paralyžiuojančiam "politiniam korektiškumui", kuris nūnai mėgina uždrausti paskutinį dar nepavergto proto kvėptelėjimą.

Toks "ne" yra bemaž efektyviausia susitelkusių demokratijų priemonė.

Kalba Demokratijų bendrijos Parlamentinio forumo

pasitarime Tbilisyje, 2011 m. gegužės 20 d.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"