TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Demokratinės gudrybės ar šunybės?

2012 11 10 6:01

Ko gero, per šią rinkimų kampaniją ir po jos dažniausiai linksniuojamas žodis buvo "demokratija". Vieniems pretendentams į valdžią demokratijos buvo per daug, kitiems - per mažai. O kaip rinkėjams?

Jei demokratija laikytume makaronus, kuriuos ant pavėpusių rinkėjų ausų kabino politikai, tada jos tikrai netrūko. Kandidatai ciniškai naudojosi kiekviena pačių sugalvota ar skylėto Rinkimų įstatymo suteikta galimybe apmauti elektoratą, o šis vėl nepraleido progos "apsimauti".

Tiesa, palyginti su tuo, kaip parlamento ar prezidento rinkimai vyksta gretimose valstybėse į rytus ir į pietus nuo Lietuvos, politikų rinkimų triukai Lietuvoje atrodo lyg vaikų išdaigos. Nekalbu apie juodąsias technologijas - rinkėjų papirkinėjimą, vežiojimą į rinkimų apylinkes ir nurodymą, už ką balsuoti, ir t. t. - jos visur atrodo vienodai blogai. Turiu galvoje iš pirmo žvilgsnio nekaltas gudrybes, kurios, kai yra nesaikingai naudojamos, lengvai išsigimsta į šunybes rinkėjams.

Viena tokių gudrybių - vadinamieji lokomotyvai. Jais tampa žinomi politikai, garsūs visuomenės veikėjai, savo pavardėmis "papuošiantys" partijų rinkimų sąrašus. Tai parlamentarai, kurie įtraukiami į savivaldybių tarybų rinkimų sąrašus, nors visai nesirengia atsisakyti Seimo nario mandato, ir europarlamentarai, kurie be jokios sąžinės graužaties koketuoja su Lietuvos rinkėjais, neva ketindami grįžti į Seimą. Tačiau jie grįžtų tik tuo atveju, jei partija po rinkimų galėtų pasiūlyti kokį nors šiltą postą Lietuvoje. Bet rinkimų programoje, kurią partijos pakiša rinkėjams lyg mului šieno kuokštą, šios sąlygos nėra. Vadinasi, žmonės ciniškai apgaudinėjami. Ir nors politologai jau ne pirmą kartą pasibaigus rinkimams šį aspektą aptaria su minuso ženklu, įstatymų kūrėjams tai - nė motais.

Kita aplinkybė, kelianti sąmyšį rinkėjų galvose, yra nebe vienos kokios nors nesąžiningesnės partijos iškelta iniciatyva, o mūsų Rinkimų įstatymu įteisinta kebeknė. Turiu galvoje skirstymą į vieną daugiamandatę ir 71 vienmandatę rinkimų apygardas. Paprasti, politologijos mokslų neragavę rinkėjai - o tokių dauguma - tvirtai įsitikinę, jog daugiamandatėje apygardoje renkami Seimo nariai atstovauja juos iškėlusių partijų interesams, o vienmandatėse apygardose - už juos balsavusių gyventojų interesams. Paklausus, kas tada turėtų atstovauti visos tautos, visos valstybės interesams, jie arba nesuprastų klausimo, arba išsisuktų nuo atsakymo. Todėl vienmandatėse apygardose paprastai laimi tie kandidatai, kurie kuo dažniau ir glaudžiau bendrauja su tos apygardos gyventojais, kuo saldžiau šneka apie to rajono, tos apygardos reikalus ir kuo tvirčiau žada Seime rūpintis būtent jais.

Mėginant žmonėms aiškinti, jog tai neteisinga kitų apygardų rinkėjų atžvilgiu, kad bet kuris Seimo narys, tiek išrinktas daugiamandatėje, tiek vienmandatėje apygardoje, pirmiausia privalo mąstyti apie visai valstybei svarbius reikalus, daugelis nusistebi: kam tada reikalingas tas dvejopas žaidimas apygardomis?

Išties kam? Kas ir kada yra suprantamai aiškinęs rinkėjams, kodėl reikalingas tas rinkimų apygardų sudvigubinimas, kokios naudos jis duoda demokratijai ir, svarbiausia, patiems gyventojams?

Pagaliau rinkėjų gyvenimą ir demokratijos supratimą apsunkina valdžios koalicijos, sudaromos Seime ir savivaldybių tarybose. Kartais juokinga, kartais keista, kai Seime, valstybės lygmeniu, į valdančiąją daugumą susiburia vienos partijos, o savivaldybių tarybose - kitos. Juk tai reiškia, kad partijų programos ir rinkėjų, ir pačių partijų pasirinkimui beveik nieko nereiškia. Vadovaujamasi  arba pragmatiniais (naudos) interesais, arba asmeninėmis partnerių savybėmis (gera "chebra"). Beje, dažniausiai toks pasirinkimas netrukdo "neprograminėms" koalicijoms išlikti tvariomis ir gana vaisingai dirbti. Bet ateina diena X, kai toks politinis-partinis neišrankumas atsirūgsta. Taip atsitiko viename rajone, kuriame į valdančiąją koaliciją susibūrė beveik visos į tarybą patekusios partijos (socdemai, "darbiečiai", konservatoriai, Liberalų sąjūdis), o opozicijoje liko tik "tvarkiečiai". Nė kiek nepanašu į valdančiąją koaliciją Seime, ar ne? Po pirmojo rinkimų turo tame rajone į antrąjį vienmandatėje apygardoje pateko konservatorių ir "tvarkiečių" kandidatai. Ir ką jūs manote? Tiek socdemų lyderis Algirdas Butkevičius, tiek demokratijos guru vaizduojantis Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas, spėję sukirsti rankomis dėl būsimos valdančiosios koalicijos, per to rajono spaudą paragino savo elektoratą, partijos kolegas balsuoti už "tvarkiečių" kandidatą. Vietos "darbiečiai" ir socdemai turėjo patirti šoką arba bent jau tam tikrą moralinį niežulį: juk jie buvo kviečiami balsuoti už opozicijos atstovą ir tuo pat metu išduoti vieną iš vietos valdančiosios koalicijos partnerių! Gal kur nors kitur elektoratas tokį poelgį palaikytų nepadoriu, bet Lietuvos elektorato galvos užimtos svaresnėmis materijomis nei koks neapčiuopiamas ir neapmokamas padorumas!

Nedemokratinėse visuomenėse, kur vadovaujamasi ne rinkimų, o prigimtine teise, mėgstama aiškinti: "Kas galima Jupiteriui, nevalia jaučiui." Bet demokratinėje visuomenėje, kur nebėra dieviškosios atrankos, o galimas demokratiškas pasirinkimas, visi yra "jaučiai". Tad visi demokratinio ūkio gyvulėliai naudojasi lygiomis teisėmis ir vienodomis galimybėmis... būti jei ne nepadoriais, tai bent veidmainiais. Argi ne?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"