TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Devintinių gairės

2014 06 21 6:00

Krikščioniškųjų švenčių kalendoriuje pastebime, kad vienos mūsų Išganytojo šventės turi pastovią datą, kitos kasmet taikosi vis kitą dieną, kartais nemažu laiko atstumu. Svarbiausios pastovios šventės yra Angelo Apreiškimas Mergelei Marijai, kad ji būsianti žmonijos Gelbėtojo motina, - kovo 25 dieną ir Kalėdos, Jėzaus Gimimas, – gruodžio 25 dieną, t. y. po 9 mėnesių tarpo, kuris natūraliai praeina nuo kūdikio gyvybės užsimezgimo po motinos širdimi iki jo atėjimo į šį pasaulį.

Pagrindinė kilnojama Išganytojo šventė yra Velykos, Kristaus Prisikėlimas iš numirusiųjų. Ji esti artimiausią sekmadienį po pirmos pavasario mėnulio pilnaties. Kadangi mėnulio mėnesių ciklas, galiojęs Kristaus laikais, labai skiriasi nuo mums įprasto saulės mėnesių ciklo, 2005 metais Velykos buvo kovo 27 dieną, šiemet - balandžio 20-ąją, o 2011 metais - balandžio 24 dieną.

Kelios po Velykų einančios Išganytojo šventės turi originalius lietuviškus pavadinimus, padarytus iš skaitvardžių. Įpusėjus šeštai savaitei po Velykų, Kristaus žengimas į dangų - Šeštinės. Sukakus septynioms savaitėms, Šventosios Dvasios atsiuntimas - Sekminės (sekmas = septintas). Įpusėjus devintai savaitei, Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo šventė - Devintinės. Švenčionių krašte populiarūs Paringyje švenčiami Švč. Jėzaus širdies atlaidai turi vardą Dešimtoji („pėtnyčia“ po Velykų). Šie liaudies sukurti pavadinimai nurodo vien santykį su tų metų Velykų data, bet nieko nesako apie šventės turinį, kurį apibrėžia oficialusis, liturginis pavadinimas. Šeštinėms ir Devintinėms sava diena yra ketvirtadienis, o Švč. Jėzaus širdies šventei - penktadienis. Kadangi visuomenėje tai yra darbo dienos, jų iškilmingas minėjimas perkeliamas į artimiausią sekmadienį.

Devintinės - Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo, arba Švenčiausiojo Sakramento, šventė.

Kas yra sakramentai ir kodėl šis sakramentas turi Švenčiausiojo vardą?

Katalikai ir ortodoksai žino septynis sakramentus: Krikštą, Sutvirtinimą, Švenčiausiąjį Sakramentą, Atgailą, Ligonio patepimą, Santuoką ir Kunigystę. Kiekvienas iš septynių yra regimas šventas ženklas, suteikiantis neregimą Dievo malonę.

Krikštytojas vandeniu nuplauna vaiko, jaunuolio ar suaugusiojo galvą tardamas: „Aš tave krikštiju vardan Dievo: Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“, ir Dievo malonė padaro krikštijamąjį Dievo įvaikiu - Kristaus įbroliu ar įsesere ir krikščioniu - Bažnyčios nariu, galinčiu priimti ir kitus sakramentus. Sutvirtinimo teikėjas (paprastai vyskupas) patepa krikščionio(-ės) kaktą pašventintu krizmos aliejumi tardamas: „Priimk Šventosios Dvasios dovanos ženklą“, ir Dievo malonė jį ar ją padaro įgaliotu tikėjimo liudytoju.

Devintinių šventė išryškina trečiąjį įkrikščioninimo sakramentą - Švenčiausiąjį , arba Eucharistiją. Šis pastarasis graikiškas žodis reiškia dėkojimą, nes jį įsteigdamas ir teikdamas Jėzus Kristus kaskart dėkojo Dievui Tėvui. Eucharistija pralenkia kitus sakramentus tuo, kad tai nėra tik veiksmas, bet ir pasiliekantis apčiuopiamas dalykas. Per šv. Mišias kunigas ar vyskupas, ar popiežius Kristaus vardu ištaria Jo žodžius, tartus per Paskutinę vakarienę (prieš kančią): „Imkite ir valgykite jos (šios duonos) visi, nes tai yra mano Kūnas, už jus paaukojamas... Imkite ir gerkite visi iš (jos) šios taurės, nes tai - taurė mano Kraujo, kuris už jus ir už daugybę išliejamas nuodėmėms atleisti.“ Šias formules ištarus, duonelė (ostija) jau bus gyvas Kristaus Kūnas - Gyvas Kristus, kolei bus suvalgyta celebranto ir priimančiųjų Komuniją per tas pačias Mišias ar vėliau, ir vynas bus tapęs Kristaus Krauju - taip pat Gyvas Kristus, kol bus išgertas.

Neapsakomas susivienijimas. Įsimylėjusieji ne kartą norėtų susilieti į vieną būtybę ir sako: „Norėčiau tave suvalgyti.“ Kristų mylintys tikintieji tai ir pasiekia, priimdami Eucharistiją, kuri dar dažniau vadinama lotynišku žodžiu Communio - Susivienijimas. Tikintieji mėgsta susikaupti bažnyčioje prieš altorių, ant kurio pastatytame tabernakulyje laikomas Kristaus Kūnas po šv. Mišių.

Kaip klostėsi Eucharistijos praktika bei kultas per krikščionybės istoriją?

Naujojo Testamento reikšminga dalis - evangelisto Luko parašyta Apaštalų darbų knyga - pasakoja apie pirmuosius krikščionis, susirenkančius į Duonos laužymą (tai pirminis Mišių pavadinimas). Šv. Paulius Antrajame laiške Korinto tikintiesiems primena Eucharistijos įsteigimą per Paskutinę vakarienę ir įspėja, jog ją priimti tegalima turint švarią sąžinę. Antrojo amžiaus viduryje šv. Justinas, filosofas ir kankinys, aprašo visą mums pažįstamą Mišių eigą ir priduria, kad įgalioti asmenys po Mišių nešdavo Eucharistiją į namus ligoniams ir kaliniams.

Šimtmečiams slenkant, būdavo sukuriamos įvairios papildomos Eucharistijos garbinimo formos. Viena jų - viduramžiais įsteigta Dievo Kūno šventė, taip pat eucharistinės procesijos.

Per Devintinių procesiją skaitomos arba giedamos ištraukos iš visų keturių Evangelijų. Mato (5,1 - 12) pristato Jėzų Mokytoją, Morkaus (8,1 - 9) - Stebukladarį, Luko (22,14 - 22) - Eucharistijos įsteigėją. Jono (15,4 – 14) - antgamtinės gyvybės Teikėją. Galbūt kai kam tai skamba miglotai, bet nuoširdus tikintysis patiria tikrą atgaivą, labai artimą vienybę su Išganytoju.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"