TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Didis blogis – padalyta maža šalis

2016 01 19 6:00

Iš pradžių – pora klausimų skaitytojams. Jei kiekvienoje kaimiškojoje seniūnijoje yra po kelias dešimtis asmenų, kuriuos reikėtų priverstinai gydyti nuo alkoholizmo, kiek tokių žmonių gyvena visoje Lietuvoje? Ir ar verta tai daryti, jei net vadinamasis kodavimas toli gražu ne visiems padeda.

Jau seniai esame įpratę dalyti savo valstybę į dvi dalis, pabrėžti, jog egzistuoja „dviejų greičių“ Lietuva. Neseniai Vyriausybė, baimindamasi prarasti vieną kitą kapšą europinių auksinų, net oficialiai tai pripažino. Padalijo geografiniu-ekonominiu požiūriu, nors problemos kontekstas – kur kas platesnis.

Lėtesnės Lietuvos neturtingose vietovėse gyvena daugiausia socialiai pažeidžiamų arba į įvairias rizikos grupes įtrauktų žmonių. Toje nuolat tuštėjančioje Lietuvoje susvetimėjimo ir nusivylimo pūliniai vis dažniau pratrūksta dembavomis, kražiais ir saviečiais, mat socialinės integracijos lygis ten galėtų būti matuojamas nebent už europinius pinigus sutvarkytų arba atsiradusių naujų pastatų ir viešųjų erdvių skaičiumi.

Toje Lietuvoje žodis „empatija“ tėra nesuprantamas garsas iš seno radijo imtuvo, transliuojančio naujienas apie gyvenimo kokybės gerėjimą Greitesnėje Lietuvoje. Matyt, klausydamasis jų ne vienas Lėtesnės Lietuvos gyventojas iš nevilties griebiasi velnio lašų. Tada nutinka baisių dalykų, sukrečiančių Greitesnės Lietuvos pirmuosius asmenis ir jos visuomenę, daugiausia gyvenančią internetinėje žiniasklaidoje bei socialiniuose tinkluose.

Pripažinkime – kai Lėtesnėje Lietuvoje nutinka kokia nors (nesinori vartoti žodžio „eilinė“) tragedija, Greitesnėje Lietuvoje operatyviai randasi siūlymų padėčiai taisyti.

Kadangi prezidentė Dalia Grybauskaitė vos per porą dienų (gal taip ir dera greitos šalies lyderei?) išsižadėjo savo siūlymo steigti naują vaiko teisių apsauga besirūpinančią tarnybą-inspekciją, šįkart dėmesio centre – Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) vadovė Rimantė Šalaševičiūtė.

Nenuoseklumu jos neapkaltinsi. Dar pernai lapkritį, reaguodama į Kražiuose girtuoklio įvykdytą keturių moterų žmogžudystę, SAM vairininkė pranešė siūlysianti įteisinti priverstinį gydymą nuo alkoholizmo, o jau šio mėnesio pradžioje, iškart po Saviečių tragedijos, paskelbta apie ministrės iniciatyva parengtas Narkologinės priežiūros įstatymo pataisas. Tiesa, reikėtų priminti, kad ponia R. Šalaševičiūtė prievarta gydyti alkoholikus siūlė dar 2008 metais, kai buvo ne ministrė, o vaiko teisių apsaugos kontrolierė. Nors tuomet Seimas nepritarė tokiai iniciatyvai, dabar R. Šalaševičiūtė tikisi, jog tautos išrinktieji palaimins pataisas jau pavasario sesijoje ir jos įsigalios vasarą. Ministrė lyg tarp kitko pridūrė, kad lėšų priverstinam alkoholikų gydymui bus paimta iš pagalbinio apvaisinimo eilutės, esą šis dalykas (vaikai, kurie galėtų gimti ir pagerinti itin liūdną Lietuvos demografinę situaciją) Seimui ne toks svarbus.

Dėl siūlomų Narkologinės priežiūros įstatymo pataisų turinio tegul ginčijasi specialistai, išmanantys tiek apie alkoholizmą, tiek apie jo gydymą. Tačiau kyla daugybė ne medicininio pobūdžio klausimų. Ar padės prievarta žmogui, kuris pats nenori įveikti priklausomybės nuo svaigalų? Ar Lietuva tikrai tokia brandi kone skandinaviško lygio šalis, kurioje taikant priverstinį gydymą nuo alkoholizmo būtų galima išvengti piktnaudžiavimo atvejų? Ar mūsų valstybė padaro viską, kad alkoholikai, norintys gydytis savanoriškai, laiku sulauktų tinkamos ir nemokamos pagalbos? Ar mes patys, laisvos Lietuvos piliečiai, esame pasirengę atiduoti savo artimąjį gydyti priverstinai? Ar galima prievarta išgydyti prasigėrusį žmogžudį?

Vis dėlto esminis klausimas ne siauros specializacijos žmonėms – kodėl valdžios atstovai pripuolamai kovoja su skaudžių tragedijų pasekmėmis, o ne su priežastimis? Ir kartu darosi nevykusią reklamą. Tokia laikysena primena abstinencinės psichozės ištikto žmogaus klejones. Todėl kartais atrodo, kad rimtos detoksikacijos labai reikėtų ir daliai mūsų politikų. Juk pirmiausia derėtų ne apie priverstinį gydymą kalbėti, o pagaliau pradėti minti seniai išrastą dviratį: branginti alkoholinius gėrimus, mažinti jų prieinamumą, uždrausti reklamą.

Neapsimeskime, kad pagal svaigalų suvartojimą tik vakar ar užvakar tapome viena pirmaujančių šalių pasaulyje ir gėdingai aplenkėme net Rusiją. Tegul ir opoziciniai konservatoriai, praėjusį savaitgalį pristatę išsamią Saugios socialinės aplinkos strategiją, neapsimeta, jog alkoholizmas tarp tautiečių įgavo pagreitį tik pastaraisiais, tai yra kairiųjų valdymo, metais. Vis dėlto konservatorius derėtų pagirti, nes jie aiškiai įvardijo, kad alkoholizmo piktžaizdės suvešėjo dėl ilgą laiką nesprendžiamų užimtumo, nedarbo ir skurdo klausimų Lietuvos regionuose.

O priversti politikus pagaliau imtis šių problemų jau yra mūsų, rinkėjų, pareiga. Juk nenorime tapti visiškai prasigėrusia, todėl nemąstančia ir lengvai valdoma tauta. Nenorime, kad atotrūkis tarp Lėtesnės ir Greitesnės Lietuvos dar labiau didėtų. Taigi, gerbiamieji, kaip madinga dabar linkėti, – visiems daugiau empatijos. Ir kuo mažiau prievartos. Kitaip už ES pinigus atnaujintose Lietuvos erdvėse tik vėjas švilpaus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"