TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Didžiausia Lietuvos problema - valdžia

2011 01 07 0:00

Ką tauta žino tikrai - kad didžiausia jos problema yra valdžia. Visos valdžios. Buvusios ir esamos. Išskyrus galbūt tiktai prezidentę. Kuri pastaruoju metu irgi ima buksuoti vietoj.

Kodėl valdžia yra problema, atsakyti sunkiau. Tačiau ir problemos kilmę, ir jos sudedamąsias dalis žmonės nuspėja.

Bene visuotiniausiai sutariama, kad Lietuva baigia išsibėgioti, o valdžia nieko nedaro. Buvęs prezidentas Valdas Adamkus tvirtina, kad Lietuva neišsivaikščios, nors per dieną ir išvažiuoja pusšimtis žmonių. Dabartinė prezidentė Dalia Grybauskaitė ramina, kad lietuvis ir užsieny lieka lietuvis, o premjeras Andrius Kubilius trauko pečiais: tai natūralus procesas. Demografai apskaičiavo: jeigu emigracijos dinamika nesikeis, iki 2050 metų Lietuvoje neliks nė vieno lietuvio.

Ekonomistas ir finansininkas Raimondas Kuodis desperatiškai tvirtina: dabartinė emigracija yra pati didžiausia Lietuvą ištikusi tragedija, turėsianti didžiausių pasekmių ateityje. Valdžios jo negirdi.

Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) auga, tvirtina premjeras, pradeda mažėti nedarbas, tuoj atsigaus ir vartojimas. Tikrai, BVP didėja. Didėja jis eksporto sąskaita. Iš principo tai gerai. Tačiau euro krizė nesibaigė, nesibaigė ir europinės ekonomikos nuosmukis, kurį, ekspertų nuomone, gali užlieti antroji krizės banga. O ligos atkrytis dar bjauresnė bėda. Kokios tad Lietuvos ekonomikos ilgalaikio atsigavimo perspektyvos? Einant dabartine kryptimi - jokių. Net jeigu Europos nenusiaubs lėtinė recesija, jos ekonomika, patekusi į Kinijos ekonomikos šešėlį, nebus tas variklis, kuris jos užutėky plūduriuojančią Lietuvą ištrauktų į švaresnius ir platesnius vandenis. Net Gordonas Brownas, buvęs Didžiosios Britanijos premjeras, mąstydamas apie galimybes išvengti pasaulinės ekonomikos recesijos, savo viltis sieja ne su smunkančia Europa, o su Kinijos ir JAV tandemu, bendromis pastangomis galinčiu išlaikyti šiandieninį pasaulinės ekonomikos lygmenį. Lietuvai čia nenusimato jokio vaidmens ir jokios naudos: investicijos, į kurias buvo orientuota Lietuvos valdžių politika, matyt, ir ateity plauks pro šalį taip pat, kaip nuplaukė net pro Visaginą.

Ar esama alternatyvų investicijoms? Paklauskime švelniau: ar galime projektuoti ką nors kita šalia investicijų paieškos ir infrastruktūros joms gerinimo?

Ne tik galime - privalome.

Galime, visų pirma išsaugodami Lietuvoje savo žmones - darbščius, protingus, kantrius, pakančius, iniciatyvius ir apskritai dar visiškai nepraradusius ne vien pinigus atpažįstančios dvasios.

O jeigu juos pjauna ir varo iš Lietuvos žvėriškas taupymas, kuris iš esmės reiškia ne ką kita, kaip reikalavimų eurui įsivesti įvykdymą, tai gal visų pirma permąstykime savo politiką euro atžvilgiu? Juk negalime dėl euro paaukoti savo žmonių. Lietuva be euro - Lietuva be ateities, sako valdžios. Lietuva su euru - Lietuva be lietuvių, sako tauta ir dar intensyviau išsivažinėja. Greitai - ir begalinėn Vokietijon.

Stabdyti įsiveržimo į euro zoną "penkmečio planą" - pirmas ir neatidėliotinas veiksmas. Euro įsivedimo programa, reikalaujanti beveik plieninio taupymo, kuris mažina tik viešąsias vyriausybines išlaidas, bet nesukuria jokio ekonominio potencialo ar bent humaniškesnio sociumo. Tik didina nedarbą ir skatina emigraciją.

Taip, žinoma, toks sprendimas reikalautų daug drąsos. Visų pirma - prisipažinti klydus. Nors toks prisipažinimas pagaliau išspręstų minimalaus pasitikėjimo Vyriausybe problemą ir iš dienotvarkės išbrauktų opozicijos impotencijos problemą. O jeigu dar Vyriausybė rastų galimybę suprantamai paaiškinti, kad tai ne savų principų išdavystė, o nuo "naktinio balsavimo" laikų pakitusios mūsų ir Europos padėties pervertinimas, galėtume kalbėti ir apie pirmą tikrai realistinį Lietuvos piliečių, vis dar norinčių gyventi Lietuvoje, o ne pasaulio pasviečiuose, esminį poreikių tenkinimo žingsnį.

Tai būtų rūpestis dėl žmonių, ne vien dėl pinigų. Tačiau remtis tikrai būtų kuo: kol kas turime ir savo centrinį banką su nacionaline valiuta, ir Vyriausybę su šiokiais tokiais viešaisiais finansais. Ar jie negalėtų būti panaudoti ten, kur, Vyriausybės manymu, būtų galima sparčiau įsukti apyvartą, tokiu būdu gerinant ekonomiką? Daugybė tokios veiklos barų tiesiog prašosi nacionalinio masto iniciatyvų, kurias gali inicijuoti, deja, tik nacionalinė Vyriausybė. Reikia tik vieno: noro. Jis pareikalautų ir ryžto Vyriausybei pagaliau imtis paslaugų pirkėjo vaidmens.

Ar sugebėtų tam ryžtis bet kuri šiandieninė Vyriausybė, kai tebeviešpatauja Laisvosios rinkos instituto filosofijos diktatūra, o suliberalėjusių politinių partijų korupciniai interesai kiekvieną nacionalinę Vyriausybę verčia partinių žaidynių arena?

Sutikdami su tauta, kad Vyriausybė yra problema, negalime sakyti, kad ji neišsprendžiama. Tačiau pirmiausia reikia rasti būdą paklausti, kas Lietuvai yra aukščiausias tikslas - Lietuvoje gyventi norintys žmonės ar nieko iš esmės neišsprendžiantis ir dar didesnes nacionalines problemas projektuojantis euras, kurio įvedimui viską aukoja šiandieninė Vyriausybė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"