TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Didžiausia politiko klaida - tapti neklystančiam

2011 11 02 4:00

"Aš visada gebėjau, bent ligi šiol, priimti sprendimus, pagrįstus tuo, ką mano širdis sako esant būtina. Kad ir kaip keistai tai atrodo, kaskart, ir netikėtai man pačiam, viskas baigdavosi gerai." Šitaip prieš kelis mėnesius save vertino buvęs ir būsimas Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

Šitoks "kuklumas", tikėjimas savo neklystamumu nėra tik posovietinio pasaulio deformacija. 2004 metais Amerikos prezidentas George'as W.Bushas sakė, esą neseniai per spaudos konferenciją savaitraščio "Times" korespondentas "paklausė manęs, kokia didžiausia mano padaryta klaida. Tai buvo puikus klausimas, į kurį neturėjau jokio atsakymo. Dabar manau, kad ko gero didžiausia klaida buvo leisti korespondentui klausti tą klausimą".

Lietuvos politikai nenusileidžia savo kolegoms užsienyje. Būdamas prezidentu Rolandas Paksas ne kartą kalbėjo, leisdamas suprasti neatsistatydinsiąs, kad esąs nekaltas, "aplinka kalta." Panašiai pagiedojo Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas, nesiimdamas svarstyti savo klaidų, o teigdamas, jog buvo apipiltas purvais. Premjeras Andrius Kubilius atkakliai gynė savo pavaldinių valstybines gastroles į Naująją Zelandiją, esą reikia susipažinti su kitų šalių patirtimi.

Ne visi politikai teigia, kad jie neklystantys. Bet jei ir neatmeta galimybės, kad jie suklupo, daugelis tikisi, jog istorija suteiks palankesnį nuosprendį negu politiniai oponentai ir visokiausi kritikai. Per laiką nurims aistros, nutils piktavaliai kritikai, o ateities kartos ir objektyvūs istorikai supras, kad tarp mūsų buvo didelis žmogus. Minint antrųjų prezidentavimo metų pabaigą, prezidentė Dalia Grybauskaitė, paklausta apie padarytas klaidas, kalbėjo gana santūriai: "Ne viską įmanoma padaryti ir toje teisinėje bazėje, kuri yra. (...) Norėtųsi ir komandos didesnės, ir daugiau atsidavusių žmonių. (...) Daug yra dalykų, kur norėtųsi geriau, bet ar tai klaidos, parodys laikas, ir tegul žmonės sprendžia."

Jos pirmtakui istorijos nuosprendis nėra paslaptis. Lietuviams buvo geriau prie Valdo Adamkaus. Po jo prezidentavimo viskas, suprask, ėjo velniop. Lietuva visais atžvilgiais tapo Europos provincija.

Yra ir kitų variantų. Anglijos premjeras Gordonas Brownas prisipažino suklydęs, stengdamasis sukurti patvaresnę finansų reguliavimo sistemą krizės išvakarėse. Tačiau jis guodėsi, kad "beveik visi padarė tą pačią klaidą". Taigi suklupau, bet nebuvo gudresnių, tad pasilieku savo kartos pirmūnas.

Vengiama pripažinti net akivaizdžiausius suklupimus, pavyzdžiui, paaiškėjus, kad Seimo nario ar ministro vyras ar žmona tarnybiniu automobiliu važinėjo apsipirkti. Atkakliai neigta, kad automobilis buvo taip naudojamas, nors viskas nufilmuota.

Būta išimčių, pavyzdžiui, JAV prezidentas Ronaldas Reaganas. Vienas populiariausių prezidentų dažnai supainiodavo faktus (jo nedomino valdymo smulkmenos), kartais pritardavo politikos kursui, kurio tąsa būtų buvusi jam kenksminga, jei ne pragaištinga. Bet R.Reaganas prisipažindavo suklydęs, kartais atsiprašydavo. Ir tai darydavo taip nuoširdžiai, kad jo populiarumas net padidėdavo. R.Reaganas gebėjo puikiai bendrauti su rinkėjais, sukūrė itin šilto ir nuoširdaus žmogus įvaizdį.

Kodėl vadovaujantys politikai paprastai tokie išdidūs? Prisideda daugelis veiksnių. Pirma, jie pasitiki savimi, savo gebėjimais, politikos nuovoka. Dauguma neapsieina be arogancijos ir tuštybės. Kaip kitaip gali žmogus tikėti, kad jis tinka būti prezidentu, premjeru ar Seimo pirmininku, taigi gali vadovauti valstybei, ir geriau tai daryti negu visi kiti krašto gyventojai. O politinė sėkmė tik patvirtina tą pasitikėjimą savimi. Juk jis jau stovi politikos viršūnėje, pasiekė tai, ko nepasiekė visi jo varžovai, o jų būta daug.

Prisideda ir perdėta pagarba, nuolatinė apsauga, lyderio kultas. Lietuvoje ir kitose mažesnėse Europos šalyse padėtis tebėra normalesnė. Aukščiausi pareigūnai dar nėra tapę savo apsaugos įkaitais, dar gali eiti į restoraną ar dviračiu keliauti po kraštą be masinės palydos. Bet jie vis tiek atskiriami nuo paprastų žmonių, paprasto gyvenimo, visur vežami, priimami su perdėtu nuolankumu. Tai negali neturėti poveikio. Didesnėse valstybėse net ministrai nepasiekiami, lyg jie būtų kitos rūšies būtybės.

Kaip piktžolės veisiasi iš Amerikos atvežtas lyderio kultas, stulbinamai tuščios kalbos ir knygos apie lyderystę. Laurai skiriami vienam žmogui, Guliveriui tarp liliputų. Iki mirties man liks neaišku, kas yra lyderis ir lyderiavimas, ir kodėl taip atkakliai peršamas tas bjaurus svetimžodis. Juk vadovas - tai tik vadovas. Tokių visi pažįstame, bet lyderis - oi oi...

Aukštieji politikai dažnai kalba, kad jiems labiau patinka atviras žodis ir kritika, negu pataikavimas. Tai gražūs sentimentai, bet retai įgyvendinami. Mes visi, paprasti mirtingieji, nemėgstame kritikos. Kuo labiau egzaltuota pozicija, tuo didesnis pasitikėjimas savimi, tuo didesnis polinkis manyti, kad kritika nepagrįsta. Nepasitenkinimo požymiai lengvai atpažįstami. Patarėjai tampa pritarėjais, o stipresnės asmenybės pasitraukia.

Kalbėjau tik apie tendenciją. Kai kurie politikai nepasiduoda puikybei, normaliai bendrauja su visais, kritiškai vertina savo veiklą, nuoširdžiai priima patarėjų kritiką. Bet tokių nėra daug.

Yra dar kita svarbi priežastis, skatinanti politikus nepripažinti savo klaidų. Jei politikas viešai pripažintų suklupęs, jo politiniai oponentai nuolat cituotų šį atvirumo momentą ir neleistų rinkėjams jo užmiršti. Esą premjeras ar prezidentas pats supranta, kiek blogo pridarė, kaip viską suvėlė ir sugadino, kad buvo priverstas viešai pripažinti, jog pasuko pragaištingu keliu, susidirbo ir t. t. Kiekviena tinkama, taip pat ir netinkama, proga būtų minima ši "išpažintis", juolab kad kiti politikai toliau save gaubia neklystamumo skraiste.

Nenoriu suabsoliutinti savo pastabų. A.Kubilius po kiek laiko pareiškė suklydęs, nutaręs palaikyti Gedimino Kirkilo Vyriausybę. Buvo akivaizdu, kad šiuo atveju pagrindiniai oponentai socdemai negalės krautis sau politinio kapitalo iš A.Kubiliaus prisipažinimo. Juk jie nesakys, kad G.Kirkilo, taigi jų pačių Vyriausybė nebuvo verta paramos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"