TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Didžioji naktis, Didžioji diena

2014 04 19 6:00

Įdomu, kad Kristaus prisikėlimo faktu tuoj pat patikėjo didieji jo priešai, kai prie kapo budėję sargybiniai uždusę atbėgo ir pranešė, jog rytui auštant suvirpėjo žemė, didysis akmuo nuriedėjo nuo kapo rūsio angos; kažkas šviesus išėjo iš kapo, atsitolino...

Aukštieji žydų tautos vadai buvo įsidėmėję Jėzaus pažadą nukankintam ir palaidotam prisikelti, tad kapą užantspaudavo, karių sargybą pastatė ir štai... Todėl nebe 30 sidabrinių atskaičiavo, kaip Judui už išdavystę, bet „pasitarę davė kareiviams daug pinigų ir primokė: "Sakykite, kad jums bemiegant jo mokiniai atėję naktį jį išvogė“ (Mt 28,13). Šv. Augustinas gražiai ironizuoja: „Turbūt pats užmigai, kad miegančius liudytojus statai... Jei miegojo, tai kaip matė? Jei matė, kodėl nesutrukdė?“

Jėzaus draugai - priešingai. Sunkiai prisikėlimu įtikėjo. Jėzus kelis kartus jiems buvo aiškinęs, jog turėsiąs kentėti, būti nukryžiuotas ir trečią dieną prisikelti, bet šie nieku gyvu negalėjo tuo tikėti. Mesijų ir Dievo Sūnų išpažinęs Petras iš visų jėgų neigė Jėzaus pranašystę apie kančią: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ (Mt 16,22)

Apaštalai buvo taip priblokšti Jėzaus kančios ir mirties, kad nepatikėjo maldingomis moterimis, kurios pirmos sutiko Prisikėlusįjį: „Tas pranešimas jiems pasirodė tuščios šnekos, ir jie moterimis netikėjo.“ (Lk 24,11) Nors buvo girdėję tą pranešimą, apaštalų bičiulis Kleopas su draugu ir Jeruzalę paliko viskuo nusivylę, nieko nebesitikėdami...

Vertindamas šių bėglių nuoširdumą, Jėzus neatpažintas juos ilgą kelio galą prisigretinęs lydėjo ir aiškino, kad jau Mozė bei keli Senojo Testamento pranašai buvo skelbę, jog Mesijas turės daugel kentėti ir tik taip įžengti į savo garbę.

Pakviestas prie vakarienės stalo, Jėzus leidžiasi atpažįstamas laužydamas duoną. Bėgliai pakyla ir grįžta į Jeruzalę pas apaštalus. Čia juos visus aplanko Jėzus. Parodo vinių perdurtas savo rankas ir kojas, kareivio ieties dūrį šone; galiausiai paprašo duoti valgyti, kad įtikintų, jog Jis gyvas, gyvas!

Čia pat Jėzus, mirties nugalėtojas, apaštalams ir jų įpėdiniams per visas būsimas kartas suteikia nepaprastą dovaną: galią atleisti nuodėmes. Taigi dabar Bažnyčia turi tą dovaną, ir mes ja dėkingi naudojamės, ypač Velykų laikotarpiu. Velykine išpažintimi daugelis apsišvarinome sąžinę, gavome galingą postūmį gyventi teisingai ir tyrai.

Iš kur šios brangios šventės pavadinimas - Velykos? Nemažai religinių terminų į lietuvių kalbą pateko iš kaimynų - baltarusių ir lenkų, pasikrikštijusių keturiais šimtmečiais anksčiau už mūsų protėvius. Ir lietuviškas Kristaus prisikėlimo šventės pavadinimas VELYKOS skamba slaviškai. Kristaus prisikėlimo šventė gudiškai Vialiki Dzien, lenkiškai Wielkanoc. Taigi Didžioji diena, Didžioji naktis.

Abu terminai prasmingi. „Pirmąją savaitės dieną labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuristas nuo rūsio angos.“ (Jn 20,1) Laiką prieš išauštant galima priskirti ir prie besibaigiančios nakties, ir prie prasidedančios dienos.

Mūsų broliai ortodoksai Kristaus prisikėlimą švenčia ištisos nakties pamaldomis ir baigia Velykų ryto procesija. XX amžiaus viduryje atnaujinti katalikų liturgijos nuostatai liepia Didžiojo šeštadienio pamaldas pradėti po saulėlydžio ir geriausia taip, kad Velyknakčio Mišios prasidėtų po pusiaunakčio. Pagal kelių šimtmečių paprotį Lietuvos ir mūsų kaimynų šalių katalikų bažnyčiose iškilminga Prisikėlimo procesija triskart eina aplink bažnyčią rytui švintant arba vos prašvitus.

Didų šios šventės turinį poetiškai apsako Velyknakčio pamaldų pradžioje, po velykinės žvakės šventinimo, giedamas iškilmingasis velykinis šlovinimas Exsultet. Susipažinkime bent su viena kita jo eilute:

„Tesidžiaugia Motina Bažnyčia, tokios šviesos žiburiais pasipuošusi, o nuo galingos tikinčiųjų giesmės skliautai šie tevirpa... Tikrai verta ir teisinga visa širdimi, visa siela ir kilniausiais žodžiais šlovinti neregimąjį visagalį Dievą Tėvą ir jo vienatinį Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris amžinajam Tėvui sumokėjo už mus Adomo skolą ir iš meilės pralietu krauju panaikino bausmę už senąją nuodėmę. Štai dabar Velykų šventės, kada aukojamas tikrasis Avinėlis ir jo kraujas nuo amžinosios mirties gelbi tikinčiuosius... Štai ta naktis, kurioje, mirties pančius sutraukęs, Kristus Nugalėtojas pakilo iš kapo. Kas mums iš gimimo, jei nebūtų atpirkimo! O, koks nuostabus tavasis gerumas, kokia neprilygstamai didi tavo meilė: išvaduoti vergui atidavei Sūnų! Adomo nuodėmė iš tikro buvo prasminga, nes Kristaus mirtis ją išdildė. Tikrai laiminga ta kaltė, kuri susilaukė tokio didžio Atpirkėjo!“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"