Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Didžioji savaitė, Jėzaus revoliucija ir mūsų triukšminga kasdienybė

 
2017 04 09 17:07

Gyvename pasaulyje, kuriame krikščionių liturginis kalendorius sunkiai skinasi kelią pro kasdienybės šurmulį. Tad ir Gavėnia ar Didžioji savaitė vis menkiau suteikia kokias nors gaires net ir krikščioniškomis save vadinančioms visuomenėms. Vieniems tokia situacija yra žmonijos brandos liudijimas, kitiems – dar vienas ženklas, kad esame pasiklydę ir skubame ne į šviesų rytojų, bet į bedugnę. Kita vertus, kiekviena krizė atveria naujas galimybes apmąstyti, kas esame, ko norime ir į ką galime remtis?

Esu įsitikinęs, kad krikščionybė Vakarų civilizacijai šiandien yra net labiau svarbi nei bet kada anksčiau. Tačiau ne kaip deklaracija, ginklas kovai su kitokiais, bet kaip širdies revoliucija.

Ši revoliucija prasidėjo prieš daugiau nei du tūkstančius metų ir ji radikaliai pakeitė istoriją, daugelio žmonių gyvenimą. Tai keisčiausia visų laikų revoliucija. Jos ištakose nebuvo ginkluotos minios, karinio heroizmo, net pergalės trimitai tylėjo. Tebuvo saujelė žvejų, muitininkų, valkatų – tikrai nepretenduojančių į visuomenės elitą, kurie sekė paskui dailidės sūnų, kalbėjusį didingus, bet kartu bauginamus ir neįtikinamus dalykus. Pavyzdžiui, kad Jis yra Dievo sūnus, kad Dangaus Karalystė iškovojama ne kardu, bet tikėjimu, turime mylėti savo priešus, palaiminti kenčiantieji ir vargstantieji, turtus turime krautis širdyje, o ne kišenėse.

Jau daug vėliau Jėzus pradėtas vaizduoti kaip švelnumo įsikūnijimas, per anksti gimęs humanistas, kurio nesuprato neišprususi ir pikta minia. Suprantama, kad paprasčiau jį priimti kaip moralės reformatorių, besipiktinantį vergove, raginanti neduoti „grąžos“, bet atsukti kitą skruostą, nesibodintį lankyti visuomenės atstumtųjų namus, gydantį ligonius. Toks Jėzaus paveikslėlis gražus tarsi Velykų margutis.

Tačiau evangelistai, krikščionys kankiniai, šventieji griauna tokį patogų Dievo paveikslėlį. Jie kalba apie Dievą, kuris nesitenkina pasaulio papuošalo vaidmeniu, kuris visai nepanašus į raminantį psichoterapeuto balsą, kuris įsiveržia tarsi uraganas, apverčia aukštyn kojomis patogias vertybių hierarchijas ir tvirtina, jog visa tai, į ką laikomės įsikibę, mus žudo. Ir visą šią sumaištį Jis dar pavadina Gerąja Naujiena. Kryžių pavadina vienintelėmis durimis į laisvę.

Krikščionybės revoliucija – tai raginimas kiekvienam žmogui priimti save kaip dovaną ir alkti ne galios, bet santykio – tapti unikalia nata bendrystės melodijoje. Tai kova ne už teisingas idėjas, bet už žmones, paprastai gerokai kitokius nei tu pats. Per visą krikščionybės istoriją gyvuoja pagunda paversti krikščionybe ideologija, kuri stengiasi visus aprengti „tikrąja uniforma“, tačiau tai jau Kristaus, kuris drąsiai griauna visas barikadas ir ieško tilto net į mutininkų ar prostitučių širdį, išdavystė.

Šiandien neretai sakoma,kad Vakarų civilizacija tapo labai drungna ir siūloma mokytis iš karingojo islamo. Tačiau būtų pernelyg paprasta mūsų drungnumą, abejingumą paprasčiausiai pakeisti į priešų apsiaustos stovyklos vaizdinį. Teisingiau būtų pripažinti, kad mes praradome laisvės ir bendrystės džiaugsmą, pradėjome kovoti už taisykles, o ne už tiesą, kaip tai, kas išlaisvina, o ne primeta naujus apribojimus.

Jėzaus revoliucija paradoksali tuo, kad jos vaisiai pradėjo bręsti tuomet, kai atrodė, kad sėklos visiškai sunaikintos. Jėzaus pasekėjai iki paskutinės akimirkos laukė stebuklo, jog Dievo sūnus bus išgelbėtas nuo kryžiaus. Tačiau Jėzus iš tiesų mirė. Jis priėmė žmogaus dalią iki pat galo. Mirė, kad įveiktų mirtį, kad galėtų nusileisti į tirščiausią mūsų nevilties naktį ir iš ten mus pašaukti.

Mes praradome laisvės ir bendrystės džiaugsmą, pradėjome kovoti už taisykles, o ne už tiesą, kaip tai, kas išlaisvina, o ne primeta naujus apribojimus.

Jei nebūtų Kryžiaus ir Prisikėlimo, krikščionybę nesunku būtų traktuoti kaip dar vieną socialinę utopiją, kaip savotišką antidepresantą tiems, kurie pateko į sunkią situaciją. Tačiau Velykų slėpinys netelpa į jokios ideologijos schemą. Pirmiausia tuo, kad jie pasaulio išganymo dramą perkelia iš politinės scenos į žmogaus širdį. Jėzaus Kristaus kančia ir Prisikėlimas, krikščionybės požiūriu, nėra vien tik vienkartinis istorinis įvykis – visa bažnytinė liturgija nėra vien tik atminties gaivinimas, bet čia ir dabar vykstančios revoliucijos ženklai. Kasdien mūsų širdyse gimsta Dievas, kasdien esame kviečiami meilės artimui tarnystei, patiriame gundymų, nešame savo apsisprendimų kryžių.

Kuo tada svarbios Gavėnia. Didžioji savaitė ir Velykos? Tai yra iššūkis išeiti iš to, ką esame linkę vadinti savo komforto zona, nors jau seniai ten nebesijaučiame komfortiškai. Tai gaivaus laisvės ir tiesos vėjo gūsis, raginantis savo širdimi jungtis į keistą revoliuciją, kurioje kovojama už kiekvieną žmogų, už viltį, jog ne tamsai, nevilčiai priklauso paskutinis žodis, kad galima ištrūkti iš visų pelkių, į kurias jaučiamės įklimpę.

Pradedame Didžiąją savaitę – taiga dar turime savaitę pajusti kitokio gyvenimo skonį. Net jei paskui vėl mus pagaus kasdienybės šurmulio srovė, tikiu „Velykų ir Jėzaus revoliucijos“ skonis bus ta sėkla, iš kurios mūsų gyvenime išaugs kažkas prasmingo ir tikro.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"