TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Didžioji Vladimirovičiaus mįslė Vakarams

2015 02 19 6:00

Viename populiariame naujienų portale neseniai perskaičiau pribloškiamą naujieną. Paaiškėjo, kad kai kurie Vakarų valstybių vadovai savo neryžtingumą dėl pagalbos Ukrainai nelygioje kovoje su agresore Rusija teisina tuo, jog vis dar tikisi įminti didžiąją mįslę, kas iš tikrųjų yra rusų lyderis Vladimiras (pagal tėvą - Vladimirovičius) Putinas. Tarp besistengiančiųjų tai padaryti minimas ne tik Prancūzijos prezidentas Francois Hollande'as, bet ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel.

Esą kai bus atskleista V. Putino asmenybė ir jo poelgių motyvai, bus įmanoma rasti raktą, kaip psichologinėmis ar kitomis taikiomis priemonėmis priversti Rusijos prezidentą elgtis pagal civilizuoto pasaulio taisykles, galbūt net įtikinti išvesti Rusijos remiamus teroristų būrius iš Ukrainos.

V. Putiną stengiasi „perkąsti“ ne tik F. Hollande'as ir A. Merkel, bet greičiausiai ir geras tuzinas Vakarų Europos lyderių. Mada įminti didžiąją mįslę pasiekė net Lietuvą. Vakar LRT laidoje „Labas rytas, Lietuva“ apie tai, kas yra „paslaptingasis“ V. Putinas, buvo paklausta Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo Raimundo Lopatos. Garsus politologas, regis, buvo užkluptas netikėtai. Jo pagrindinė mintis tokia: „V. Putinas tapatina save su režimu.“

Suprask, dėl kruvino karo Moldovoje, Gruzijoje, o dabar ir Ukrainoje V. Putino asmeninė kaltė yra lyg ir minimali. Juk kaltas į savo verpetą jį įtraukęs mistinis „režimas“!

Pagal rytietiškas mongolų-totorių tradicijas išauklėti bolševikų, vėliau - komunistų, o dabar - „Vieningosios Rusijos“ vadovai maustė ir tebemausto Vakarus kaip įmanydami.

Tik keletas įdomesnių faktų iš istorijos. Kadaise bolševizmo pradininkas Leninas jo partijos apiplėštoje ir beveik sunaikintoje Rusijoje paskelbė naująją ekonominę politiką, vadinamąjį NEP'ą. Girdi, po 1917 metų bolševikinio perversmo Rusija, „šiek tiek paeksperimentavusi“ su nuosavybės nusavinimu ir masiniu turtingųjų bei vidurinės klasės genocidu, jau 1922-aisiais nutarė grįžti prie civilizuotos rinkos ekonomikos. Patikėję NEP'u godūs Vakarų verslininkai iškart nukreipė į Rusiją milijardus. Visi žinome, kuo tai baigėsi. Priplaukus investicijų NEP'as buvo sunaikintas, o naivūs Vakarų verslininkai liko be savo pinigų, kai kurie - ir be galvos.

Vėliau apgaule užvaldytais milijardais Sovietų Sąjunga pakėlė savo ūkį ir pati pradėjo ekspansiją į Europą. Tada jau didysis „tautų draugas“ Stalinas griebėsi rytietiško gudrybių teatro pasaulio akims dumti. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą prie jo sukurtos kruvinos blogio imperijos "savanoriškai" prisijungė Baltijos šalys ir dalis Lenkijos. Po karo - jau ir visa Rytų Europa.

Žlugus SSRS ir kiek vėliau atgaivinus diktatūrą Rusijoje, vakariečių naivumu toliau naudojasi V. Putinas. Jam irgi pravertė investicijomis vadinami Vakarų milijardai užgrobiant gruzinų, moldavų, ukrainiečių žemes.

Kas galėtų atšaldyti šventą vakarietišką naivumą? Kadaise Leninas yra sakęs, kad svarbiausias menas bolševikams - kinas. Pats įsitikinau: žiūrėdamas nepropagandinius rusiškus filmus tikrai gali rasti atsakymus į daugelį vakariečius kamuojančių klausimų.

Pavyzdžiui, F. Hollande'ui ir A. Merkel rekomenduočiau pamatyti 2004 metais pagal rašytojo Eduardo Topolio, kuris rėmėsi tikrais faktais, knygą "Raudonoji aikštė" sukurtą to paties pavadinimo kino juostą. Veiksmas vyksta tolimais 1982 metais, kai Sovietų Sąjungą valdė Leonidas Brežnevas. Pagal scenarijų tuometis SSRS lyderis, stengdamasis atsikratyti jį patį kompromituojančios medžiagos, surasti "kompromatą" įsakė prokurorui Igoriui Šamrajevui. Šis buvo iškviestas į Kremlių. L. Brežnevas paklausė jo, ar tikrai Sovietų Sąjungoje egzistuoja tokia didelė korupcija, apie kurią taip kalba „priešiškos radijo stotys“. I. Šamrajevas tylėjo, nors puikiai žinojo, jog tarp didžiausių kyšininkų SSRS buvo ir L. Brežnevo šeima.

Kita vertus, prokurorui niekaip netilpo galvoje, kad visų šlovinamas SSRS lyderis galėjo ir pats dalyvauti korupcinėse schemose ar net joms vadovauti. Regis, dabar panašią dilemą sprendžia ir F.Hollande'as su A. Merkel dėl Vladimirovičiaus. Tik didesniu mastu.

Minėtame filme L. Brežnevas veidmainiškai susiėmė už galvos - esą negalįs patikėti, kad kas nors jo valdomoje „klestinčioje“ SSRS gali imti kyšius! Ir prokuroras, savo nelaimei, patikėjo viso pasaulio komunistų lyderiu. Kai I. Šamrajevo buvo paklausta, kas nutinka tiems, kurie atsisako „imti“, šis nuoširdžiai pasakė, kad tokius grynuolius „kartais netyčia suvažinėja automobiliai“.

Kai prokuroras sėkmingai įvykdė L. Brežnevo užduotį, jį irgi sutraiškė mašina. Kaip rodo naujausia istorija, putininiai laikai mažai kuo skiriasi nuo brežnevinių. Ir kas gali geriau pažinti ruso sielą nei pats rusas, šiuo atveju - E. Topolis? Todėl retorinis klausimas F. Hollande'ui ir A. Merkel: ar įžvalgusis Rusijos rašytojas nebus simboliškai nupiešęs Vakarų ateities?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"