TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Diena, kviečianti susitelkti

2010 06 03 0:00

Yra dienų, kurios ypač sustiprina viltį, kad ir Lietuvoje žmonės gali tapti savo krašto šeimininkais. Ne valdžia ir valdininkai, ne teismai ir teisėjai, kurių sprendimai ne kartą kėlė abejonių, ar turime valstybę, kur teisingumas ir žmogaus teisės yra aukščiau už viską, bet tauta. Taip, kaip parašyta mūsų Konstitucijoje.

Valdžia, nesvarbu, kokia - įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ar teisminė, privalo tarnauti tautai, o ne sau ir dideliems pinigams. Valdžia turi kurti gerovę valstybei ir piliečiams arba bent jau netrukdyti jiems tai padaryti patiems. Tačiau Lietuvoje neretai valdžia kuria gerovę tik sau ar savo artimiesiems, ir niekas iki šiol neprivertė atsakyti, kokie aitvarai jai sunešė turtus, kodėl negrąžinama valstybei tai, kas neteisėtai iš mūsų visų pasisavinta. Kodėl dvidešimt metų tai slepiama po senatimi ir teisinės valstybės negalia? Priversti valdžios žmones atsakyti į šiuos klausimus gali tik visuomenė, bet iki šiol ji buvo susiskaldžiusi ir dvidešimt metų bejėgė.

Ne taip, kaip Sąjūdžio laikais. Tai kiekvienais metais mums primena birželio 3-ioji. Sąjūdžio gimimo diena. Diena, kuri ir šiandien žadina viltį bei tikėjimą savo tautos galiomis. Jeigu sugebėjome pakilti už laisvę ir nepriklausomybę nuo svetimųjų tada, kodėl šiandien negalime kartu siekti tautos ir valstybės gerovės, teisinės, demokratinės valstybės, kurioje būtų gerbiamas žmogus ir jo teisės, o valdžia neliktų be realios visuomenės kontrolės.

Tada patikėjome, kad sava valdžia darys viską, ko reikia Lietuvos gyventojams. Ir nepastebėjome, kaip įveikus vieną drakoną atbudo kitas. Savas, tautinis, kuris per dvidešimt metų pažangesnes visuomenės iniciatyvas stengėsi nupirkti ar nukreipti sau naudinga linkme. Taip buvo Vytauto Pociūno žūties komisijos veiklos arba kai kurių profsąjungų vadovų, palikusių žmones vienus ieškoti tiesos, atvejais, nors teisingumas ir profsąjungų vadovų atžvilgiu liko neįgyvendintas. Juk neaišku, kur dingo Lietuvos žmonių turtas, patekęs į profsąjungų rankas.

Ir valdžia dėl to nedaug išgyvena. Taip pat neaiškus EBSW ir kitų finansinių piramidžių turto likimas, nors visa tai negalėjo išnykti be jokio pėdsako. Dėl senaties nutraukta byla ir dėl "Mažeikių naftos" vadinamojo privatizavimo, o daugybė "prichvatizacijos" procesų ankstesniais laikais taip ir liko migloje arba buvo įvykdyti pagal to meto korupcinius įstatymus. Iki šiol įstrigusios bylos, kuriose atsispindi partijų šešėlinė buhalterija ir rėmėjai. Netrukus sueis dveji metai nuo pirmųjų įstaigos "Vilnius - Europos kultūros sostinė" tamsiųjų darbų, kai už mokesčių mokėtojų pinigus buvo surengtas komercinis Bjork koncertas, ir metai nuo tos dienos, kai užsukta nacionalinio stadiono statybos afera su išpūsta darbų sąmata bei keičiamais statybų vykdytojais - atsižvelgiant į to meto politinę konjunktūrą. Partijos valdžioje keitėsi, o jų aferos iki šiol neatskleistos. Bet ar gali partijos ir valdžia apsivalyti be nuolatinio, sutelkto visuomenės spaudimo, kurio paskelbus nepriklausomybę Lietuvoje nebuvo?

Nebuvo ir valdžios dialogo su visuomene. Realaus, o ne to parodomojo, kai visi sukviečiami į salę ir valdžia visuomenės atstovams ką nors pasako. Arba kai kuri nors valdžios struktūra suburia visuomenės atstovų grupę, šalia žinomų ir gerbiamų autoritetų atrasdama vietos ir saviems, kurie, reikalui esant, spaus grupę priimti tokius sprendimus, kokių valdžiai reikės. Ir paskui visa tai pateikiama kaip visuomenės nuomonė ar net kaip visuomenės kontrolė valdžiai. Net institucijoms, kurios turėtų pažaboti valdžios ir didelių pinigų savivalę, o tai neretai yra vienas ir tas pats, nes dideli pinigai Lietuvoje suaugo su valdžia kaip Siamo dvyniai, irgi reikia kontrolės. Jos tapo dar viena valdžia. Ir kyla klausimas, ar negalima bent jau sulaukus dvidešimties valstybės gyvavimo metų įvesti realią visuomenės kontrolę valdžiai, kai visuomenė, o ne valdžia, pasiūlys žmones į struktūras valdžiai kontroliuoti. Šie už savo darbą taip pat būtų priversti atsiskaityti visuomenei.

Kad valdžia pajustų visuomenės galią, reikia, jog pati visuomenė susitelktų. Įveiktų vidines asmenines simpatijas ar antipatijas, atsiribotų nuo palankumo ar nepalankumo vienai arba kitai partijai, politikui ir kartu imtųsi valdžios kontrolės bei savo valstybės ir ateities kūrimo. Nors, žvelgiant iš valstybės interesų, visos šios pastangos turėtų būti sveikintinos, valdžiai, politikams, be retų išimčių, nereikia stiprios ir susitelkusios visuomenės. Geriau tebūna ant valdžios retkarčiais paniurnantys žmonės, o ne bendriems darbams susitelkusi tauta. Kažin ar šiandien visuomenės bandymas Vilniuje ir kitose Lietuvos vietose imti į rankas valstybės likimą gali būti sutiktas kitaip negu tada, kai gimė Sąjūdis ir šio judėjimo narius bandyta nupirkti valdžios malone arba įbauginti. Tada nepavyko, nes buvome vieningi ir jautėme tautos palaikymą.

Šis vieningumas, sutelktumas ir dabar turėtų būti visuomenės stiprumo šaltinis. Visos Sąjūdžio patirties nepakartosi, nes negalima įbristi į tą pačią upę du kartus. Bet ir šiandien galima pasinaudoti dalimi to, kas, pradedant birželio 3-iąja, atnešė džiaugsmingų pokyčių į

mūsų valstybės gyvenimą. Visų pirma, turėtų būti įvertinta Sąjūdžio iniciatyvinių grupių Lietuvoje ir Sąjūdžio Seimo patirtis, kai susijungė tautos protas, kultūra bei energija, ir nauja bendruomenių kūrimo patirtis, ypač vietos savivaldoje. Pavyzdį susitelkti galėtų parodyti visuomeniniai politiniai Lietuvos judėjimai, kitos nevyriausybinės organizacijos, mokslinė ir kūrybinė inteligentija. Juk ir tiems, kurie nėra jokios partijos nariai, nenori eiti į politiką bei valdžią, rūpi savo valstybės ir tautos likimas. Ar jų nuomonė valstybei nesvarbi?

Sąjūdis iki šiol dažnai siejamas tik su nuostabiais tūkstantiniais mitingais visoje Lietuvoje ir šimtatūkstantiniais tautos valios protrūkiais Vingio parke bei Baltijos kelyje. Tačiau Sąjūdžio veikla taip pat buvo nuolatinis atsidavusių visuomenininkų darbas, spaudžiant valdžią priimti sprendimus, kokių nori žmonės. Net sovietinė valdžia turėjo eiti į dialogą su visuomene. Šiandien valdžioje, įvairiose partijose, institucijose yra politikų, kurie jaučiasi bejėgiai ką nors pakeisti mūsų valstybėje. Kaip ir tie, kurie pabuvo valdžioje tiek, kad suprastų, jog be visuomenės pastangų Lietuva ir toliau panėšės į korupcinę, neteisinę valstybę, kurioje gyventi bus gera tik tiems, kas yra prie valdžios, o kiti čia būtų svetimi ir stumiami emigruoti. Tokiame krašte teisingumas ir demokratija, tautos ir piliečių įtaka valstybės gyvenimui liktų tik graži Sąjūdžio laikų vizija, bet ją galime paversti tikrove. Birželio 3-ioji mums visiems primena: kai reikia, Lietuvos žmonės gali susitelkti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"