TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Dievas gyvena detalėse

2012 10 16 8:56

Įsiplieskus skandalui dėl vieno valstybės finansuotame "Sirenų" festivalyje rodyto spektaklio, kurio veiksmas vyko Kristų vaizduojančio paveikslo fone, daug kam parūpo, privalėjo ar neprivalėjo Kultūros ministerija pasidomėti, kokio turinio vaidinimus ji remia iš biudžeto lėšų, kokią "žinią" toks spektaklis neša mokesčių mokėtojams, išsiaiškinti, ar jis atitinka visuomenei priimtiną kultūros politiką?

Viena vertus, atsakymas priklausys nuo to, ką laikysime kultūra, o ką - politika. Kita vertus, neaišku, ar ministerija apskritai vykdo kultūros politiką?

Jei kultūra laikysime tokią žmogaus veiklą, kurią administruoja Kultūros ministerija, tada atsakymas turėtų būti vienareikšmiškas: valstybės remiama kultūra neatskiriama nuo politikos. Juk Kultūros ministerija, šiaip ar taip, yra valstybės institucija, perskirstanti kultūrai skirtą valstybės biudžeto dalį ir kontroliuojanti tų lėšų panaudojimą. O lėšos, vėl valstybiškai-ekonomiškai mąstant, turėtų būti skirstomos vadovaujantis objektyviais, nuo subjektyvaus biurokratų skonio nepriklausomais, tačiau visai visuomenei suprantamais ir priimtinais kriterijais. Laiko ir tradicijų patikrinti kriterijai būtų ta statybinė medžiaga, iš kurios paprastai liejami valstybinės kultūros politikos pamatai, sutvirtinant juos aiškiu kultūros renginių ar kūrinių tikslų ir prasmės apibrėžimu. Juk po bendru kultūros stogu telpa labai skirtingi tikslai.

Vieniems parodos, koncertai, spektakliai ar jų kūrybos procesai - tai tik individuali saviraiškos priemonė, būdas pasirodyti, patraukti dėmesį, neatsižvelgiant į tai, ar jie būtų tik kultūros vartotojai, ar laikytų save menininkais-kūrėjais. Kitiems menas, kultūra yra ne vien individualiam AŠ, bet ir tam tikrai bendruomenei prieinama ir suprantama" emocinio atsinaujinimo, dvasingumo ugdymo bei puoselėjimo priemonė. Juolab kad kultūra - ne prigimtinė savybė, ji yra kuriama, jos mokoma ir mokomasi.

Neseniai per radiją "Svoboda" teko girdėti, jog kultūra esanti tam tikras taisyklių rinkinys, padedantis išlikti žmonijai kaip biologinei rūšiai. Sunku aiškiau ir tiksliau apibūdinti kultūros paskirtį. Tačiau pasaulyje, kuriame MANO teisės iškeliamos virš bendruomenės poreikių, kur MANO laisvė išlaisvinama iš bet kokios atsakomybės, iš bet kokių taisyklių, tokia nuomonė laikoma senamadiška ir nemodernia. Juk jau atmestas kaip nemodernus faktas, kad kultūra, kurią didžiuodamiesi skelbiame esant europietišką, išsirutuliojo iš krikščioniškojo Dekalogo, iš Jėzaus skelbto meilės ir gailestingumo Žodžio.

Verta prisiminti, kad viena seniausių žmonijos kultūrų - Egipto kultūra - atsirado ir vystėsi šventyklose, o pirmieji jos kūrėjai buvo žyniai. Tai paaiškina, kodėl tradiciškai suprantama kultūra yra pilna sakralinės simbolikos. Ir to fakto, kad kultūrą pagimdė religija, negali paneigti jokie plakatėliai su užrašais: "Nežudau. Nevagiu. Netikiu."

Ilgą laiką kultūra buvo laikoma visam sociumui reikšminga informacija, perduodama iš kartos į kartą ir pasireiškianti per išpažįstamas vertybes, elgesio normas bei tam tikrą gyvenimo stilių, kuriame atsiskleidžia mūsų AŠ.

O kas yra kultūra šiandienos žmogui? Koks AŠ atsiskleidžia per tradicijų, per elgesio kultūros, per gėrio ir blogio priešpriešos neigimą, per gyvenimo prasmės paieškų atmetimą?

Sprendžiant iš nevienareikšmiškos įvairių Europos šalių visuomenės reakcijos į minėtą pretenzingą italų režisieriaus spektaklį, tas AŠ gerokai suglumęs, labai infantilus, priklausomas nuo mados skersvėjų ir net gana agresyvus... Ypač Lietuvoje.

Būdama žemaitė nevengiu mokytis iš anekdotuose piešiamų žemaičių genties silpnybių, todėl to spektaklio nežiūrėjau. Tik labai stebėjausi, kad Vilniuje ne tik kultūros ministras, bet ir daugelis kitų garbingų vyrų ir moterų elgėsi kaip tas žemaitis, kuris pasakojo: "Einu keliu. Veiziu - gul. Spiriu - ried. Uostau - smird. Kandu - taip ir yra kaip galvojau: arklašūdis."

O juk ministras su "švogeriais" ne tik patys kando, bet ir primygtinai siūlė to š... atsikąsti žiūrovams-mokesčių mokėtojams. Cinizmas ar kvailybė?

Regis, netrūko informacijos ir spaudoje, ir atitinkamų vaizdelių TV, kad žmonės, ypač krikščioniškosios kultūros, suvoktų, jog tas spektaklis - paprasčiausias postmodernistinis arkliaš...., iš kurio buvo eliminuoti ir prasmė, ir viltis, ir menas. Bet ne - kažkas ir uodė, ir "kando". Na ir ką? Prašviesėjo akyse ir sieloje, nuskaidrėjo skrandyje?

Paradoksalu, kad modernus žmogus itin rūpinasi savo kūnu, kaip jį sustangrinus, atjauninus, kuo pamaitinus, aprengus, o štai sielą maitinančių produktų "ekologija" jam nė motais. Tačiau kam reikalingas menas, kuris nenuskaidrina sielos?

Beje, "sužemaitėjo" net vienas gerbiamas kunigas, jam scena, kurioje vaikai mėto granatas (?) į Jėzaus paveikslą, pasirodė tik... "gana sunki ir užtęsta". O ką, jei būtų trumpiau mėtęsi - viskas OK? Būtų menas, kuriam (at)leistinos bet kokios priemonės?

Laimė, galiu pacituoti ir kitaip matantį bei mąstantį kunigą: "Juk visada žmogus, norėdamas elgtis priešingai, nei reikalauja doroviniai dėsniai, pirmiausia stengiasi paneigti tokių dėsnių egzistavimą. Kad būtų patogiau jaustis darant bloga, blogis pervadinamas gėriu. Su didžiausia išmone mėginama mus įtikinti, kad nėra jokių universalių ir nekintančių dorovinių dėsnių ir taisyklių, kad tai tik sutartiniai dalykai, kad žmogus gali gyventi kaip tinkamas, pagal savo susikurtą moralę. (...) Bet juk žmogaus prigimtis per tūkstantmečius nė truputėlį nepasikeitė.

Tiesiog tie, kurie dėl asmeniškai patogesnio gyvenimo nusprendė dorovės dėsnių nesilaikyti, nori, kad ir visuomenė tuos dėsnius ignoruotų, kad visuomenės akyse dėsnių laužytojai neatrodytų amoralūs. Pasitelkiama žiniasklaida, kuri palaiko kultūrą, paremtą pseudovertybėmis, o tuos, kurie be išlygų gina vertybes, vaizduoja kaip atsilikusius laisvės ir pažangos priešus" (Vytauto Didžiojo ir Mykolo Romerio universitetų profesorius, bioetikos mokslų daktaras Andrius Narbekovas).

Kaip pirštu į akį... profesoriui Leonidui Donskiui, kuris ramų tikinčiųjų protestą prieš sielos nuodijimą "užterštu maistu" išvadino "tamsos ir fanatizmo orgija".

Ką padarysi. Juk netyčia. Argi nepasakė vokiečių istorikas ir meno teoretikas Abrahamas Warburgas, kad "Dievas gyvena detalėse"!

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"