TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Dievas pasakė: „Taip!“

2014 12 17 6:00

Adventas - lotyniškos kilmės žodis, reiškiantis atėjimą. Įprasta manyti, kad Vakarų krikščionims tai prieškalėdinis susikaupimo laikotarpis, laukiant didžiosios krikščionių šventės – kūdikėlio Jėzaus gimimo. 

Bet pamatinė žodžio "adventas" reikšmė verčia galvoti ne tik apie laukimą, bet ir apie patį Atėjimą. Juk kartais žmogus eina (ir ateina) pas Dievą, ir neretai tas kelias būna ilgas ir vingiuotas... O kartais Dievas ateina pas žmogų, ir tada įvyksta stebuklas... O stebuklo paliestas žmogus spinduliuoja jo šviesą aplinkiniams.

Taip jau lėmė likimas, kad kaip tik šį adventą Darbėnų parapija mini penktąsias ilgamečio (nuo 1979-ųjų iki 2001 metų klebono, nuo 2001 metų iki mirties – parapijos rezidento) Darbėnų bažnyčios klebono Julijono Tamošausko mirties metines.

Krikščionys tiki, kad kai Aukščiausiasis nori apdovanoti kokią nors sielą savo ypatinga malone, pasišaukia ją pas save per didžiąsias Bažnyčios šventes. Prisimename, kaip Velykų laiku Jis pasišaukė mylimą popiežių Joną Paulių II... Panašiai prieš Kalėdas Jo Angelas išsivedė kunigo Julijono sielą. Išsivedė kiek ankstėliau, kad iki užsidegant Kalėdų Žvaigždei kunigas šv. Petro draugijoje suspėtų pailsinti savo nuvaikščiotas kojas, giliai į astmos iškankintus plaučius įkvėptų gaivinančio Rojaus sodų oro, o jau tada kartu su visa Dangaus karalija didžiu balsu giedotų “Sveikas Jėzau gimusis…”

Parapija prisimena taurią, tvirtą asmenybę, kukliai, bet oriai atlaikiusią išbandymus, kuriuos sovietmečiu teko patirti visiems Lietuvos žmonėms ir ypač - kunigams. Sulaukusį devyniasdešimties metų jubiliejaus kunigą J. Tamošauską kalbino rajoninio laikraščio žurnalistė. Jai jis papasakojo kai kuriuos savo biografijos epizodus, kurie padeda suprasti jo principingos gyvenimiškos pozicijos motyvus.

Sovietams 1951 metais suėmus Žemaičių Kalvarijos kleboną kunigą Joną Staškevičių, į jo vietą klebono dekano pareigoms buvo paskirtas J. Tamošauskas. Jis valdžiai irgi neįtiko.

Kaip žinome, Žemaičių Kalvarija garsėja Didžiaisiais atlaidais. Kas devynerius metus jie vyksta ne pirmą, o antrą liepos sekmadienį. Šios tradicijos turėjo laikytis ir J. Tamošauskas. Ir būtent jam dirbant sovietų valdžia sugalvojo pirmą liepos savaitgalį surengti festivalį Plateliuose ir taip atitraukti maldininkus iš atlaidų.

Festivaliui ruoštasi valstybiniu mastu. Kai valdžia suprato, kad atlaidai tais metais vyks antrąjį, o ne pirmąjį, kaip buvo laukta, savaitgalį, J. Tamošauską pakvietė į Vilnių ir paprašė atlaidus atkelti į pirmą savaitgalį. “Pasakiau, kad tokios tradicijos yra iš seno, nieko negaliu pakeisti. Tai padaryti gali tik vyskupas. Valdžia buvo pilna įtūžio", – žurnalistei pasakojo J. Tamošauskas. Po šio incidento 1960 metais iš jo buvo atimta teisė dirbti bažnyčioje. O kad nebūtų apkaltintas dykaduoniavimu, kunigui teko įsidarbinti kolūkyje.

Tik po metų vyskupas Petras Maželis išrūpino „nusikaltėliui“ klebono vietą Grūšlaukės parapijoje. Ištarnavęs ten 16 metų, J. Tamošauskas buvo perkeltas dirbti į Darbėnus, kurie tapo paskutiniąja jo gyvenimo stotele.

Prisiminimo kunigas Julijonas vertas ne vien dėl savo ilgaamžiškumo ir ilgos tarnystės Dievui, bet ir dėl sugebėjimo derinti parapijiečių sielų ganytojo, Gerosios žinios skleidėjo misiją su aktyvia gyvenimiška, pilietine pozicija. Kunigas Julijonas iki paskutinio atodūsio išliko vienodai reiklus visiems: ir prezidentui, ir miestelio seniūnui, ir uoliai poterius barbenančioms moterėlėms, bet labiausiai - sau. Kai jau amžius ir ligos mygo jį prie namų, trukdė deramai vykdyti pareigas, kurioms jis buvo atsidavęs, vis tiek iki pat paskutinės savo gyvenimo savaitės kiekvieną sekmadienį kunigas Julijonas sunkiai, gaudydamas kvapą, kopdavo bažnyčios kalnelin, graudindamas ir kartu žavėdamas parapijiečius aukojimusi kunigiškai pareigai.

Tikintieji, kuriems yra tekę klausyti skirtingų kunigų sakomų pamokslų, pastebi, kad kunigai nevienodai atlieka šią pareigą. Vieni daugiau dėmesio skiria amžinųjų tikėjimo tiesų aiškinimui, Šv. Rašto skaitinių interpretacijoms. Tokie pamokslai priimtini bet kur - Lietuvoje, Afrikoje ar Kinijoje, - ir bet kada, tiek XIX, tiek ir XXI amžiuje. Tai suprantama. Juk krikščionys katalikai visame pasaulyje – kaip viena šeima, išpažįstanti tą patį Dievą.

O kiti kunigai kalba konkrečiau. Jie kreipiasi į savo amžininkus, “čia ir dabar”, kalba žmonėms, kurie nors visur ir visais laikais vienodai ieško Kristaus Tiesos ir Šviesos, bet klysta ir nusideda nevienodai, o išprovokuoti specifinių savo laiko politinių aplinkybių ar moralinių pagundų. Dievas visiems vienas, bet šėtonas gundytojas kiekvieno kitoks...

Kaip tik taip, konkrečiai, kalbėdavo kunigas J. Tamošauskas. Kiekvienąkart – XX amžiaus antros pusės lietuviams, žemaičiams ir dar konkrečiau - Darbėnų parapijos žmonėms. Gal todėl jo pamokslai ir pamokymai buvo tokie “savi”, suprantami, neretai aitrūs (ką padarysi, juk Darbėnų parapijiečiai anaiptol ne šventieji!), bet visada labai aktualūs, padėję parapijiečiams Bažnyčios mokymo šviesoje įvertinti ir suvokti sudėtingus paskutinių dešimtmečių Lietuvos istorijos vingius.

Galbūt kai kas už tą skaudų konkretumą kunigą ir kritikavo, bet drįstu manyti, jog Kūrėjas, dovanojęs jam ilgą ir darbingą gyvenimą, pasakė savo tarnui savąjį „Taip!“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"