TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Dievas yra Žodis

2016 09 04 6:00

Visko pradžia ir pilnuma yra Žodis (Jn, 1 – 1), kuris iš beribio gerumo pašaukė iš nieko į buvimą daiktus (plg. Rom 4, 17), o žmonėms suteikė kilniausių savojo panašumo savybių (plg. Pr 1, 27).

Kai Jėzus iš savo sekėjų reikalauja nuoseklaus radikalumo sekant Jį, tai mūsų negali stebinti, nes suprantame, kad nuo Jo gailestingumo malonės priklauso viskas – kiekvieno žmogaus nematomo širdies tvinksnio tąsa ir, paskutiniam jos dūžiui nuskambėjus kaip varpui, kviečiančiam į kelionę, jo ateitis amžinybėje. Kaip sprūstantys smėlio grūdeliai iš saujos, dienos, išbarstytos nerūpestingo gyvenimo tėkmėje, liudija apie žmogaus būties tapatybės kortelę, kurioje trūksta esminio dėmens – dieviško antspaudo, patvirtinančio, kad buvo gyventa ne veltui. O visos laiko sekundės, kurias tikintysis paaukojo Viešpačiui, kad visada galėtų stengtis gyventi darnoje su Juo, yra pagarbi bei klusni dėmesingumo koncentracija Atpirkėjui, kuris asmenį išlaisvina iš paranojiško nerimo voratinklių, į kuriuos anksčiau ar vėliau neišvengiamai įkliūvama, gyvendamas be malonės.

Dievo Žodis tapo žmogaus būtį perkeičiančiu Biblijos Apreiškimu, kad kiekvienas, kas tik skaito ar klausosi Dievo žodžio, turėtų apsčiai tikrojo gyvenimo (Jn 10, 10), ir visi jo egzistenciniai lūkesčiai būtų patenkinti Jame... Taigi Dievo žodžio apmąstymas ir jo pritaikymas kasdienybei visada vertesnis didesnių mūsų pastangų nei jų iš tikrųjų skiriame. Mūsų dėmesio sutelkimą Dievo žodžiui – gilesniam Jėzaus pažinimui – vagia tie rūpesčiai, kurie neturėtų užimti tų brangių laiko atkarpėlių, kurios pirmiausia turi būti skirtos bendravimui su Dievu, skaitant Šventąjį Raštą. Visų prioritetų skalėje pirmą vietą užima Dievas, todėl būtų ne tik loginis, bet ir ontologinis nesusipratimas sumenkinti dėmesio svarbą Tam, kuris mumis rūpinasi nepalyginamai labiau nei mes patys savimi. Į priekaištą, kodėl maldoje negirdime Jo įkvepiančių minčių, galima būtų atsakyti vienu sparnuotu posakiu: „Skųstis, kad Dievas su mumis nekalba ir neskaityti Biblijos – tolygu reikšti savo nepasitenkinimą dėl negaunamų SMS žinučių, kai tuo tarpu mobilus telefonas yra išjungtas“.

Dažniau sąmoningai ir valingai nukreipkime dėmesį į tuos dalykus, kurie yra mums svarbūs, ir priartinsime juos prie savęs, panašiai kaip giedrą naktį pro žiūronus žiūrėdami į žvaigždes, jas „padidiname“, ir tada jų aiškesnis matymas savaime padidina mūsų smalsumą, sukelia nuostabą, pasigėrėjimą Dievo – Absoliuto – nepakartojamu kūrybingumu... Popiežius Benediktas XVI įžvalgiai rašė: „Dažnai medituokite Dievo žodį ir leiskit Šventajai Dvasiai jus mokyti bei vesti. Tuomet suprasite, kad Dievo mintys yra ne žmonių mintys; Šventoji Dvasia jus išmokys matyti tikrąjį Dievą ir savo akimis skaityti istorijos įvykius; jūs džiūgausite pažinę tiesą“.

Dažnai mūsų žmogiškoji prigimtis randa tūkstančius pasiteisinimų, mus atitolinančių nuo palaimingo Šventojo Rašto apmąstymo ir gyvenimo būdo keitimo. Kažkas taikliai pastebėjo: „Daugelio namuose Biblija yra skirta ne skaitymui, bet dulkių siurbliui nuo jos viršelio dulkes siurbti“. Tačiau dieviškoji išmintis pasiteisina savo darbais. Tie, kurie deda pastangų kaskart reguliariai bei maldingai skaityti Dievo žodį, tikrai pritraukia Jo maloningą žvilgsnį ir iš aukštybių gauna brangią dovaną – tikrumą, kad neregimieji dalykai yra nesuskaičiuojamai kartų svarbesni ir realesni už matomus (2 Kor 4, 18). Žinoma, gyvenimo laikina realybė nesiliauja brautis į mūsų vidų ir trokšta ten „atsisėsti“ ne į jai skirtą sostą. Bet kai savo protą kaskart stengiamės pajungti Kristaus išminčiai, atsispiriame pagundai būti suvedžioti, ir minčių nukreipimas ten, kur yra tiesa, mūsų protą pradžiugina ir jį skatina toliau šia kryptimi judėti.

Pasak mąstytojos Simone Weil, „apskritai paėmus, proto lavinimo metodas, kurio esmė – žiūrėjimas. Taikyti šį metodą realybei ir iliuzijoms atskirti. Kalbant apie juslinį suvokimą, tai jei nesi tikras tuo, ką matai, nenustodamas žiūrėti pakeiti vietą ir pamatai, kas realu. Vidiniame gyvenime erdvės vietą užima laikas. Laikui bėgant keitiesi ir, jei, pereidamas pokyčius, išlaikai žvilgsnį nukreiptą į tą patį dalyką, galų gale iliuzija išsisklaido ir pasirodo realybė. Tuo atveju, jei dėmesys yra žvilgsnis, o ne prisirišimas“.

Kai į tikėjimo dalykus nenustojame žvelgti iš įvairių dvasinio gyvenimo patirčių, laikas tampa mūsų sąjungininku, nes, veikiant malonei, vis labiau įsišaknijame Viešpaties tiesoje, kuri demaskuoja bet kurį pasaulio skelbiamą melą ir liudija, kad iš tiesų vidinis žmogus pranoksta juslinį, nes jis, nenorėdamas priimti Jo pagalbą, dieviškus dalykus laiko kvailyste (1 Kor 2, 14 – 15).

Nors Dievo žodis mus įspėja, kad kas stengsis maldingai gyventi Jėzuje, bus savaip persekiojami (2 Tim 3, 12), bet mus turi nuolat stiprinti Jo išsipildantis pažadas: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33). Taigi, kai girdime ir matome globaliame pasaulyje vykstančius skaudžius įvykius: vaikų prievartavimą, negimusių kūdikių žudymą, kai kuriose šalyse terorizmo siautėjimą, narkomaniją ir daug kitų blogybių, – nenusimename, nes vidinę pusiausvyrą randame Jo žodžio tiesoje ir su Juo – maldos vienybėje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"