TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Dieviškosios linksmybės ištakų beieškant

2016 03 05 6:00

Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo.“ Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą: „Vienas žmogus turėjo du sūnus.

Jaunėlis, susiėmęs savo palikimo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį, o kilus baisiam badui, jis pradėjo stokoti, dėl to stojo tarnauti pas vieną šalies gyventoją. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. Tada susimąstė ir tarė: „Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!“Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą. Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo, o tarnams įsakė: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.“ Ir jie pradėjo linksmintis.

Iš Evangelijos pagal Luką

Gavėnios įpusėjimą žymi Laetare arba Džiaugsmo sekmadienis (paimta iš šio sekmadienio Mišių įžangos priegiesmio pirmųjų žodžių: „Džiaukis, Jeruzale!“). Kuo tikintieji yra kviečiami džiaugtis, kokios linksmybės tikėtis? Ar tas džiaugsmas – tai po gavėnios pasninko tikėtis „prikimšti pilvą bent ankščių jovalo“? Puotauti ir linksmintis aplink „papjautą nupenėtą veršį“ drauge su seniai matytais namiškiais? Tikriausiai viso to tikinčiajam, kaip ir kiekvienam žmogui, šiek tiek reikia (tik su protu), tačiau Jėzus mūsų džiaugsmo ištakų kviečia ieškoti truputį giliau.

Palyginimo tėvas įkūnija dangiškąjį gailestingąjį Tėvą, kuris gailisi kiekvieno savo paklydusio vaiko, kai tik šis šaukiasi Jo sugrudusia širdimi. Jėzaus Tėvas danguje iškelia puotą kaskart, kai atsiverčia koks nusidėjėlis. To dangiškojo džiaugsmo savo palengvėjusia (nuo atleistos nuodėmės) širdimi ragauja ir pats nusidėjėlis. Iš kur tas Dievo džiaugsmas ir kada jis ima trykšti?

Dievas žmogaus mirtimi nesidžiaugia, o nuodėmė kaip tik veda į širdies atitolimą nuo Dievo, nuo Gyvenimo. Nuodėmė nėra keliavimas po tolimas šalis ar laimės ieškojimas, pinigų leidimas, alkio jautimas... Nuodėmė yra laisvai pasirinktas pabėgimas nuo dangiškojo Tėvo, kurį žmogus, kaip ir palyginimo jaunėlis, dažnai neteisingai įsivaizduoja kaip laisvę saistantį prievaizdą, draudžiantį mėgautis gyvenimu. Nuodėmė gimsta širdyje tuo metu, kai širdis nustoja plakusi Dievui. Tiesa, ji ir toliau plaka, bet jau be Dievo, ne iš Dievo semdamasi syvų, kad gyventų. Kiekviena nuodėmė vilioja žmogų savo „naujumu“, savo neįtikimu pažadu, kad išgyvensime ir be Dievo, kad pagaliau tapsime iš tiesų laisvi... kol neateina badas, kol neišsikrauna Dievo meilės įkrauti širdies akumuliatoriai. Žmogus dažnai atsikvošėja iš nuodėmės svaigalo, kai yra prie mirties slenksčio, kai nusirita labai žemai, anot palyginimo, žemiau kiaulės. Tuomet gelbsti protas: „Tada (sūnus) susimąstė ir tarė: „Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado!“

Protas pabunda per atmintį, per Dievo gėrybių prisiminimą. Prisiminti – tai mintimis grįžti pas užmirštąjį (Tėvą). Paskui mintis po truputį grįžta ir širdis: „Kelsiuos, eisiu pas tėvą.“ Žmogaus valia, nušviesta proto, kuris atpažįsta, kad pas Dievą buvo ne taip jau blogai, iš naujo pasirenka viltį, keliasi ir veda žmogų namo: „Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.“ Tiesa, jo viltis nebesiekia ankstesnio santykio lygio (sūnus-tėvas), ji pasitenkina samdinio-šeimininko santykiu, ir tai suprantama turint galvoje sūnaus didelį stokojimą (pakanka būti samdiniu, kad gautum duonos) bei nuodėmę prieš tėvą: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!“

Į aukštesnį santykį grįžtantį sūnų pakylės tėvas, bet tai jau kažkas, kas nepriklauso nuo sūnaus, nes tėvo apkabinimas (o ne nubaudimas) yra dovana, nepelnyta dovana ir gailestingumas sūnui. Taigi palyginimo tėvui šventė prasideda, kai jis iš tolo pamato grįžtantį jaunėlį. Mūsų dangiškajam Tėvui dieviškoji linksmybė pratrūksta kiek anksčiau – kai duobės dugne žmogus pakelia akis į dangų, kai prisimena Dievo gailestingumą, kai širdis trokšta grįžti pas Jį, prisipažįsta nusidėjusi ir dėl to gailisi. Dievui šventė yra kaskart, kai žmogus pasirenka tai, kas jį pakelia, prikelia, kai Jis gali dovanoti gailestingumą.

Per šį atgailos metą galvodami apie savo nuodėmes, juo labiau apie išpažintį, kurią jau seniai ruošiamės atlikti, gal ir nejaučiame jokio džiaugsmo: palengvėjimą pajuntame nebent nuėję nuo klausyklos. Dieviškosios linksmybės prisiminimas turėtų padėti artinantis prie klausyklos, kur kunigo asmenyje laukia ne botagą laikantis prievaizdas, bet gailestingasis Tėvas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"