TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Dievoieška yra išmintingas mirtingojo elgesys

2015 01 03 6:00

Trys Karaliai – taip tradiciškai nuo senovės liaudžiai pristatomas šios šventės akcentas. Tiesa, gerokai senesnis jos pavadinimas yra Epifanija (gr. Viešpaties apreiškimas, dieviškumo pasireiškimas). 

Tačiau epifanija pirmiausia buvo suprantama kaip Kristaus Krikšto faktas ir vandens pavertimas vynu Galilėjos Kanoje, taip pat (tik ne visoje Bažnyčioje) ir trijų Išminčių pagarbos veiksmas. Šventės liturgijos ir datos kilmė paini kaip ir advento, apie kurį neseniai rašyta. Todėl neverta gilintis į istorines painiavas, o tik pasakyti, kad rytoj Katalikų bažnyčioje minėsima šventė dabar yra atsieta nuo Krikšto šventės ir visų kitų, kurios kadaise sudarė vienos šventės liturginį konglomeratą.

Šiame evangeliniame įvykyje ankstyvoji krikščionių Bažnyčia įžvelgė nežodinę pranašystę: jam nusilenks ne tik išrinktosios tautos žmonės, bet, kas netikėta, ir pagoniškos tautos. Ir šias pagoniškas tautas reprezentuoja Naujojo Testamento aprašomi Išminčiai. Koks jų skaičius? Trys? Iš kur žinoma? Mato Evangelija nieko nesako apie skaičių. Skaičius trys tradicijoje išvedamas tik iš skaičiaus dovanų (auksas, smilkalai ir mira), kurios buvo įteiktos naujagimį turinčiai šeimai. O iš kur Bažnyčia žino karalių išminčių vardus? Juk Naujasis Testamentas jų nemini. Tikėtina, kaip teigia etnologė Gražina Kadžytė, jie atsirado iš ankstyvųjų viduramžių namų laiminimo tradicijos Galijoje apeigų. Kaimo, vietovės bažnyčios atstovams palaiminus namą, ant jo staktos buvo parašoma lotyniška frazė, kurios žodžių pirmosios raidės buvo: C, M, B. Taip raidės, kaip mano kai kurie etnologai, davė pradžią išminčių vardų tradicijai: Kasparas, Merkelis ir Baltazaras. Ar tikrai tokia vardų kilmės teorija yra teisinga? Vienareikšmiškai atsakyti sunku, tačiau tradicijoje jie žinomi jau labai seniai.

Ar naujagimį ir jo šeimą aplankę asmenys buvo karališko luomo? Naujasis Testamentas tyli ir apie tai. Vadina juos išminčiais. Tai kiek klaidinantis titulavimas, kadangi tradiciškai Romos imperijos filosofai taip pat buvo laikomi ,,išminties mylėtojais“, tačiau būtent jie labiausiai ir bandė sudoroti krikščionybę teoriniu lygmeniu. Gyveno toks Celsas, II a. graikų filosofas ir krikščionybės oponentas. Apie 177 metus jis parašė veikalą ,,Tikrasis žodis“. Jame filosofas sumalė (taip jam tuomet atrodė) krikščionybę į miltus. Ir tik 248 metais Egipto krikščionis Origenas (185–254) sugebėjo jam rimtai oponuoti veikale ,,Prieš Celsą“. Iki Origeno krikščionys turbūt neturėjo tokio intelektualaus savo mokslo gynėjo, kuris galėtų apginti nuo Celso kritikos. Apaštalas Paulius, verta pažymėti, labai nemėgo filosofų. Vadino juos poetais. Taigi sunku tikėti, kad filosofai lenktųsi materijai, kurią jie neretai laikė ,,sielos kalėjimu“. Evangelijos tekste minimi rytai – taip pat neaiški sąvoka. Komentatoriai juos dažniausiai tapatina su dabartinio Irano teritorijomis.

Gilindamiesi į įvairiausias sekmadienio Evangelijos aiškinimo tradicijas ir būdus kai kurie visai nusivilia ir šį aprašą priskiria mitologinei sričiai. Literatūrinę fikciją, išgalvotą Kristui sureikšminti ir nieko daugiau. Oficialioji Katalikų bažnyčia neatmeta galimybės, jog pasakojimui galėjo daryti įtakos liaudies įsitikinimai, apausti mitologinėmis liekanomis, daug kur netikslūs. Tačiau mito tyrinėtojai neretai sutinka, kad paties mito branduolys turi istorinį pagrindą, o smulkesni jo aprašai dažniausiai būna ,,prirašyti“ tekstų autoriaus.

Kitaip į tekstą žvelgia Biblijos tyrėjas ir teologas. Šiam svarbu ne tiek istoriniai faktai, kiek mintis. O tiksliau – kuo tikėjo autorius, kuris rašė tekstą ar jį redagavo. O pats autorius visuomet atstovavo konkrečiai bendruomenei, jos tikėjimui. Teologui raktinis teksto žodis neabejotinai yra Išmintis. Išminčiai ieškojo gimusio Dievo. Iš to išeina ir mokymas: dievoieška yra išmintingas mirtingojo elgesys. Kristaus mokslas yra išminties pagrindas. Tas, kas ieško Kristaus, yra išmintingas. Tas, kuris gyvena jo vertybėmis, yra išmintingas. Tiesa, žmonių akyse jis gali pasirodyti kvailas, tačiau Dievas mato kitaip. Tai, kas žmonių akyse gali atrodyti labai vertinga, dėl ko reikia prarasti dienas ir valandas brangaus laiko, Dievo akyse gali atrodyti kvailystė ir tuščiai praleistas laikas. Taip mokė apaštalas Paulius. Tai gerai suvokė pirmieji krikščionys, kurie ir rašė, ir skaitė senuosius tekstus. Kitaip nepaaiškinsi vienuolinės tradicijos ankstyvojoje Bažnyčioje atsiradimo. Buvo žmonių, kurie tiesiog nusispjovė į savo karjerą, reikšmingą giminę, didelius nekilnojamuosius turtus ir netgi vergus. Viską paliko ir atsidavė meditacijai, kontempliacijai, asketiniam gyvenimui dažniausiai dykumoje, nuošalėje nuo visuomenės. Amžininkai neretai iš jų šaipydavosi, kraipydavosi, tačiau besivaipantieji jau seniai istorijos šiukšlyne, o ,,kvailių dėl Kristaus“ vardai iš istorijos neišnyko. Jų gyventos vietos, maldos namai iki šios dienos liko susidomėjimo ir traukos objektais, įkvepiančiais tikrai išminčiai, o ne vienadieniams pasididžiavimams savo kilme ir garbe. Viskas praeina, viskas praeis, tik Dievas yra amžinas. Daugelis tai suvokia protu, bet iki širdies ir valios ši tiesa ne visuose randa kelią.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"