TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Dievui ir Lietuvai

2016 03 12 6:00

Kiekvieno žmogaus minčių, veiksmų ir gyvenimo būdo skirtingumas liudija, koks neaprėpiamai didis yra žmonijos Autorius – Dievas, – ir kad tarp žmonių egzistuoja marga vertybinių prioritetų įvairovė bei jų kaita.

Antai Dievas „siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5, 45), bet kad įgytume Dievo Tėvo vaikų privilegiją ir padėtume kitiems veidu atsigręžti į Jį, neužtenka rodyti palankumą tiems, kurie mus priima kaip savus, bet mūsų moralinių principų kartelė keliama žymiai aukščiau – kviečiami mokytis pagarbiai, su tikėjimu, atjauta žvelgti ir net mylėti, melstis už tuos, kurie mus ignoruoja, apkalba, pavydi ar net linki blogo.

Taigi 1990 metais paskelbtas Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės aktas ne tik atvėrė galimybes mūsų tautiečiams demokratiškai ir savarankiškai kurti bendrą visuomenės gerovę, bet suteikė laisvę sutraukyti visas vidines melo, veidmainystės, prisitaikėliškumo, baimių ir daugelio širdis kaustančias vergiško mąstymo grandines, kad galėtume laisvai pažinti Dievą ir suprasti, kad tiktai Jis (per anuometinės Aukščiausios Tarybos deputatų sprendimą) išvadavo mus iš raudonųjų agresorių tironijos. Viešpats, mums padovanojęs laisvę, laukė ir tebelaukia, kad mes ja tinkamai pasinaudotume.

Deja, tik maža visuomenės dalis kryptingai ieško To, kuris dėl mūsų atidavė viską... Todėl supratingi krikščionys savuoju buvimu ir veikimu yra pašaukti būti aplinkiniams šviesa ir druska, kad ypač arčiausiai amžinybės slenksčio (dėl ligų ir garbingo amžiaus) atsidūrusiems visuomenės nariams būtų suteikta galimybė per Kristaus įsteigtuosius sakramentus kuo artimiau vienytis su Juo, jiems viltingai primenant, kad iš tiesų jų laukia ir amžinoji Tėviškė.

Pavyzdžiui, mūsų krašto gydymo įstaigose medicinos darbuotojai bendradarbiauja su vietos dvasininkais, kurie savo apsilankymais dvasiškai stiprina ligonius. Kai reikia, medicinos seserys ar gydytojos reanimacijos patalpose prie sunkiai sergančiojo net atneša kryželį, žvakę ir tokiu bei kitais būdais liudija savo širdies gerumą. Kai kas sakys: „Tai – smulkmena“. O kai prisimename kalinimo įstaigų, ligoninių, senelių namų, sanatorijų koplyčiose aukojamas šv. Mišias, į kurias ateina medikai bei kiti darbuotojai, tai – viena iš daugelio Kovo 11-osios šventės didelių laimėjimų.

Visuomenėje matome daug moralinių piktžaizdžių: alkoholizmas, narkotikai, korupcija, negimusių vaikelių žudymas, savižudybės, nemažėjantys sunkių nusikaltimų mastai, susvetimėjimas, gėdos jausmo nuosmukis ir daug panašių dalykų liudija, kad kai svyruoja moraliniai valstybės pamatai, gali griūti ir visas tautos nepriklausomybės iškovojimų rūmas. Todėl jei ir toliau postmodernistinės visuomenės koegzistavimo tendencijos bus daugeliu atžvilgiu neigiamos, rizikuojame pažeisti gėrio ir blogio jėgų pusiausvyros dėsnius, ir turėsime atvirai pripažinti: mūsų valstybės ateitis statoma ne ant uolos, o ant biraus smėlio...

Sugrįžimo į tikrąjį išsilaisvinimą ir nepriklausomybę nuo nuodėmių kelias yra tik vienas – gyvasis Kristus. Būtent Jis, kuris prisikėlęs iš numirusių, visada mus akylai mato, supranta ir girdi slapčiausią mūsų mintį bei žodį, ir kantriai laukia, kada gi į Jį pakelsime savo širdį, nors ir įvairių rūpesčių bei neretai netvarkingų malonumų užpildytą, ir Jam tarsime: „Jėzau, pavargau gyventi vienas, be Tavęs. Pakilau karjeros laiptais, nemažai pasiekiau, bet man vis tiek trūksta ramybės ir didesnės gyvenimo prasmės... Prisipažįstu, kad klydau, todėl pasigailėk manęs, padėk man, įeik į mano širdį ir paimk visus mane slegiančius dalykus“.

Jei šiais ar panašiais žodžiais kreipėmės į Tą, kuris pasiruošęs mums suteikti didesnę malonę – dar dažniau bei nuoširdžiau su Juo bendrauti, tada ilgainiui pasieksime tokį dvasinį lygį, kai galėsime štai taip dažniau mintyse sakyti: „Jėzau, myliu Tave ir nekenčiu nuodėmių“. Beje, šioje maldoje nėra nė krislelio pykčio pasireiškimo, bet esti tik nenumaldomas noras – išlikti Jo tiesos skaidrume.

Tokia ar panaši maldos formulė yra širdies manifestas, kuriuo skelbiame, jog ne tik pripažįstame aukščiausią pirmenybę Tam, kuris yra žvaigždynų ir širdžių Ašis, bet Jis – Tas, kuris mirė ant kryžiaus, kad mes iš visų jėgų vengtume visų kalčių ir Dievo garbei bei artimo labui šviestume Jo dorybėmis.

Tada mus lydės asmeninė ir pagaliau amžinoji pergalė, nes gerai melsdamiesi, Dievo žodžio tiesa gyvendami, dar uoliau bei sąžiningiau darbuosimės ir visu savuoju gyvenimu prisidėsime prie brangios Lietuvos piliečių nemariosios laimės, kurią kuriame čia ir ten, anapusybėje...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"