TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Dievui nėra negalimų dalykų

2014 12 20 6:00

„Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus.“ […] Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei.“ (Lk 1, 30–38)

„O Marijam, iš tiesų, Alachas išsirinko tave, ir išskaistino, ir pastatė tave priešais pasaulių moteris, […] virpėk prieš savo Viešpatį, ir pulk kniūbsčia, ir lenkis su tais, kurie lenkiasi.“ (Koranas 3, 37–38)

Adventas Katalikų bažnyčioje suprantamas kaip laukimo ir budėjimo su Mergele Marija metas. Kaip Marija laukėsi Jėzaus, taip ir krikščionis laukia. Skirtingi laukimo lygiai, tačiau tikslas tas pats.

Pacituotas evangelinis skaitinys Bažnyčios liturgijoje skaitomas labai dažnai ir įvairiomis progomis. Taip yra todėl, kad Naujojo Testamento tekstų apie Mergelę Mariją (daugeliui tai labai keista) yra tikrai nedaug. Paradoksali situacija – Korane Marija minima gerokai dažniau nei krikščioniškuose tekstuose. Ir taip yra visame Korane – tiek Mekos, tiek ir Medinos surose. Apaštalas Paulius, be kurio sunkiai įsivaizduojama krikščionybė, savo laiškuose Marijos vardo net nemini. Kodėl taip yra? Greičiausiai todėl, kad pirmieji krikščionys labai vengė ką nors labiau sureikšminti nei Kristų. O asmens kultas visuomet yra didelė pagunda žmogui, kurio prigimtį kai kurie religijotyrininkai nusako kaip homo religiosus. Panašiai yra ir su apaštalais – jie pusiau anoniminiai Naujojo Testamento veikėjai. Toks reiškinys vadinamas kristocentrizmu. Ir pastarasis Naujojo Testamento tekstuose akivaizdžiai dominuoja.

Net jei Marijos vardas raštuose dažniausiai nutylimas, jos vaidmenį išganymo istorijoje pervertinti sunku, tačiau... įmanoma. Teisingumo dėlei reikėtų pasakyti, kad katalikiškoji mariologija (mokslas apie Marijos vaidmenį išganymo istorijoje) ne kartą buvo nuėjusi klystkeliais. Tai ypač būdinga XVI–XVIII amžiams. Bažnyčioje tai buvo patologiškai marijinis laikotarpis, kai teologai lai stengėsi dar vieną brangakmenį įsegti į Dievo Motinos karūną. Prisegta buvo tiek, kad Marijos karūna pasidarė gerokai iškilmingesnė už paties Dievo karūną. Protestantai kalbėjo tiesą – lazda buvo perlenkta. Taip reaguodami į neteisingai suprantamą Marijos vaidmenį, jie perlenkė savo lazdas – Mariją visiškai nureikšmino.

II Vatikano Susirinkimas mariologiją sugrąžino į jai deramą vietą. Mokslas apie Mariją tapo mokslo apie Bažnyčios prigimtį (ekleziologija) dalimi. Mariologija nebefunkcionuoja kaip laisvas ir nepriklausomas teologinis vienetas šalia visumos. Marija yra Bažnyčios dalis. Ji nėra nei dieviška, nei sudievinta. Pirmiausia tai žmogus, išaukštintas Bažnyčios narys, jau patyręs Prisikėlimą ir tuo pat metu nuolanki Viešpaties tarnaitė, kuri nulenkė savąjį Aš dėl bendrojo žmonijos gėrio, pasakydama Dievui ,,Taip“ (fiat). Tai Senojo Testamento Abraomo sekėja: ,,Tebūnie ne mano, bet tavo valia“, kadangi ,,Dievui nėra neįmanomų dalykų“. Taip galvoti neretai gerokai paprasčiau, nei atlikti panašaus pobūdžio valios judesį. Tokie neįmanomumai į jos gyvenimą atnešė, mano galva, daugiau sumaišties nei ramybės. Šiaip visi, kurie turi nepaviršutiniškų reikalų su Dievu, paprastai gyvenime ramybės neturi. Bent jau tokios, kokią siūlo pasaulis. Paradoksas! Vienintelė jų ramybė ir paguoda ta, kad jie tiki, jog savo gyvenime vykdo Dievo valią ir jo planą. O tai jau labai daug. Ir tai nėra malonės Dievui darymas, o savosios egzistencijos įprasminimas. Šv. Jonas Paulius II mokė: ,,Žmogus be Dievo yra nesuprantamas.“ Tai reiškia, kad jokia antropologinė sistema nėra absoliuti be teologinio matmens. Na, jei mūsų realybėje iš viso gali būti kas nors absoliutaus.

Šie liturginiai metai popiežiaus Pranciškaus Bažnyčioje paskelbti Vienuolių metais. Naujasis vienuoliams skirtas dokumentas (lot. Scrutate, liet. „patyrinėkite“), kurio fragmentai jau yra pasiekę ir Lietuvos vienuolius, pažymi: ,,...Tikėjimo gyvenimas nėra jo turėjimas, bet kelionė, kurioje pasitaiko šviesių etapų ir tamsių tunelių, atvirų horizontų ir vingiuotų, nesaugių takų. Iš slėpiningo Dievo pasilenkimo prie mūsų gyvenimo ir mūsų istorijos, kaip sako Šventasis Raštas, gimsta nuostaba ir džiaugsmas, Dievo dovana, kuri pripildo gyvenimą prasmės bei šviesos ir kurios pilnatvė yra Kristaus kaip Mesijo įvykdytas išganymo darbas.“

Marijos adventas buvo scrutate metas. Labai abejotina, ar ji aiškiai suprato viską, kas vyksta. Marija, kaip ir kiekvienas Dievą tikintis ir juo pasitikintis žmogus, tikėtina, gyveno labiau tikėjimu nei akivaizdžiu žinojimu. Tikėjimas nėra žinojimas. Tačiau jie nepriešintini. Tikėjimas žinojimui neprieštarauja, tačiau jį papildo. Ir tai įsisąmoninti labai svarbu. Žinojimas siekia kontrolės, valdymo, įrėminimo. Biblinis Dievas niekada neleido su savimi taip elgtis. Žmogus savo beždžioniškos kilmės smegenimis negali kišenėje laikyti dalykų, kurie peržengia bet kokias jo intelektines galimybes. Dievas visuomet išliks transcendentalus savo kūrinijos atžvilgiu. Todėl kūriniui neretai bus lengviau pasakyti, kas nėra jo Kūrėjas nei tai, kas Jis yra.

Marija, nuolanki Viešpaties tarnaitė, tapo Dievo Motina. Kaip tokia ji yra unikali ir nepakartojama. Vienuoliai savo bendruomenių maldose kiekvieną vakarą kartoja Marijos žodžius: ,,Nes jis pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę. […] ir didžių dalykų padarė man Visagalis, kurio vardas yra šventas.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"