TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Dievui – taip, Bažnyčiai – ne?

2014 08 09 6:00

Prieš savaitę susipažinome su kai kuriuose nukrikščionėjančiuose kraštuose plintančia idėja „Dievui - ne, religijai - taip“. Žmonės, praradę tikėjimą į Dievą, pasigenda religinio palaiminimo ar įprasminimo, ypač lemtinguose gyvenimo posūkiuose. Ir Lietuvoje kai kurios jaunos poros tuokiasi bažnyčioje ne iš pamaldumo, bet dėl apeigų iškilmingumo, įspūdingumo.

Kadangi bažnytinė santuoka neišardoma, vyskupai rūpinasi, kad jauni žmonės tokį lemtingą žingsnį žengtų sąmoningai apmąstę ir pasvėrę savo ketinimus. Prie bažnyčių rengiami bent kelių dienų, o dar geriau - kelių savaičių „sužadėtinių kursai“. Kunigai primena sužadėtiniams tikėjimo pagrindus ir religinę santuokos prasmę, tikintys pedagogai ar kiti deramai pasirengę asmenys suteikia psichologijos bei gyvensenos žinių. Dažnai girdime tų kursų dalyvių atsiliepimus: „Pirmą kartą gyvenime rimtai apmąsčiau ir suvokiau, ką reiškia, ką duoda ir ko reikalauja santuoka ir šeima“.

Taigi Bažnyčia rūpinasi, kad jos nariai turėtų nuolatinį gyvą ryšį su Dievu, ne tik nuotaikingomis apeigomis retkarčiais pasinaudotų. Vis dėlto nemažai Bažnyčios narių menkai vertina šį dvasinį ryšį ir gyvenime laikosi taisyklės „Dievui – taip. Bažnyčiai – ne“. Dievą pripažįstu ir manau, kad galiu su Juo palaikyti ryšį be tarpininkų. Taip, sekmadienis – Dievo diena, bet ar būtina man eiti į bažnyčią, dalyvauti pamaldose? Atitrūkęs nuo kasdienių darbų, dvasiškai atsigaunu miške, kalno viršūnėje, paežerėje ar pajūryje. Pajuntu vienybę su gamta, su kosmosu, jei norite – ir su Kūrėju...

Taip, gražu, kad turime žmonių, gebančių pasvajoti, įsijausti į kūrinijos ritmą. Bet jie – riboti individualistai, pavieniui randantys bendrystę su gamtos padarais ir neieškantys bendrystės su Dievo vaikų šeima – Bažnyčia.

Homo est animal sociale – žmogus yra sociali būtybė. Nuo seniausių laikų įvairios religijos formos turi bendrą žymę: žmonės Dievybę pagerbia socialiai. Visuotiniu papročiu žmonijoje galioja septynių dienų savaitė, ir viena kuri parinkta diena yra skiriama kolektyviškai pagerbti Dievybę: izraelitų religijoje – šeštadienis, krikščionių – sekmadienis, islamo – penktadienis.

Per kažin kokį nepataisomą nesusipratimą lietuvių kalboje (nusiklausius kaimynų slavų) savaitės dienų pavadinimai yra netikslūs, viena diena vėluoja. Pagal Bibliją mūsų vadinamasis sekmadienis yra tikriausias pirmadienis. Tai pirmoji savaitės diena – pasaulio sukūrimo, Kristaus iš numirusių prisikėlimo ir Šventosios Dvasios regimo nužengimo į Kristaus apaštalus diena.

Mūsų vadinamasis šeštadienis pagal Bibliją yra septintoji diena – Kūrėjo „poilsio“ diena, šabas! Pagal Naujojo Testamento ir krikščionybės gryniausiąją mintį, ateinančią nuo pat apaštalų laikų, mes pradedame naują darbo savaitę pailsėdami – sukaupdami jėgas ir melsdamiesi.

Istorinė Naujojo Testamento knyga – Apaštalų darbai (20,7) pasakoja, kaip Troadės miesto tikintieji „pirmą savaitės dieną rinkosi duonos laužyti“, t. y. švęsti Mišių. II amžiaus viduryje šventasis Justinas, filosofas ir kankinys, savo Apologijoje išvardija šv. Mišių elementus - tuos pačius, kaip ir mūsų šiandien.

Persekiojimų laikais krikščionys negalėjo rinktis draugėn dieną (reikėjo dirbti), todėl rinkdavosi pirmą savaitės dieną prieš aušrą ir klausydavosi Šv. Rašto skaitymo bei pamokslo. Bendruomenės vadovas – vyskupas ar kunigas – atlikdavo atnašavimą ir perkeitimą, dalyviai priimdavo Komuniją, o parinkti asmenys nunešdavo ją ir ligoniams bei kaliniams. Yra žinomas kankinys berniukas - paauglys šv. Tarcizijus, neleidęs pagonims vaikėzams atimti ir išniekinti jo nešamos kaliniams Eucharistijos, už tai jų mirtinai suspardytas.

Ištikimo kataliko savaitės programai priklauso sekmadienio Mišios. Broliai kunigai jėzuitai Aldonas ir Algimantas Gudaičiai pasakoja, kaip paauglystėje kartais džiaugdavęsi, jei sekmadienį žiemą neatvažiuodavęs autobusas nuvežti jų su tėvais į šaltą bažnyčią. Vis dėlto sveikas įprotis prigijo ir išaugo į dvasinį pašaukimą.

Sąmoningas katalikas sekmadienio rytą nesiraivo – eisiu šiandien į Mišias ar gal kitam sekmadieniui paliksiu? Bažnyčioje kas savaitę girdimas naujas Dievo žodis, malda ir ypač šv. Komunija apginkluoja visos prasidedančios savaitės žygiui. Žymus Prancūzijos karo vadas ir prezidentas Charles'is de Gaulle'is (1890-1970 m.) net lankydamasis Sovietų Sąjungoje nepraleido sekmadienio šv. Mišių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"