TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Divadlo lietuviškai - vėpsonė

2012 03 22 6:07

Tarptautinei teatro dienai

Čekams pavyko pakeisti daugelį tarptautinių žodžių, o mūsų kalbininkų siūlymas teatrą pavadinti vėpsone, aktorių - vaidila taip ir neprigijo.

Jau buvo praėję devyneri metai nuo Prahos pavasario ir Jano Palacho susideginimo Vaclavo aikštėje. Prieš penkerius metus tokiu pačiu gyvu laisvės fakelu buvo tapęs ir Romas Kalanta. Tada režisieriui Jonui Jurašui, Kauno teatrui, skirta nauja mano pjesė "Devynbėdžiai" jau nebegalėjo ten būti pastatyta. Netrukus ir pačiam J.Jurašui teko ieškotis užuovėjos svetur.

Vėliau tą mano veikalą apie jautį Klemensą Devynbėdžiuose pastatė panevėžiečiai. Vaclovo Blėdžio režisuotas spektaklis su Giedriaus Kuprevičiaus muzika susilaukė netikėtos sėkmės. Pjesę iš rusų kalbos išsivertė ir čekai. Ačiū vertėjai Janai Klusakovai, kuri panoro kai ką patikslinti ir aptarti su autoriumi. Taip aš per Teatro draugiją turėjau galimybę susipažinti su Prahos "divadlais".

Iki šiol man išliko mįslė, kodėl ten, kaip ir Maskvoje ar Varšuvoje, materialiai skurdžiausi teatrai buvo patys įdomiausi. Tačiau tokio teatro erdvės, kokią turėjo Prahos senamiestyje įsikūręs "Činoherny klub" (Dramos klubas), dar niekur nebuvau matęs. Čia bilietus gauti buvo nelengva.

Turėdamas šio teatro kvietimą į Fiodoro Dostojevskio "Nusikaltimą ir bausmę", vienoj viduramžius menančioj Prahos gatvelėj nusileidau į požemį. Anksčiau čia tikriausiai buvo kokie nors sandėliai. Teatras prasideda nuo drabužinės, bet viršutinį drabužį gali ir pats pasikabinti. Paskui pamaniau, kad reiktų aplankyti ir vieną vyrišką vietą. Eilė nedidelė, įžengiau... Dar taip nebuvo, kad vyrų tualetą nuo moterų skirtų tokia nušiurusi skylėta uždanga... Neiškentęs dirstelėjau - o ten prietemoj guli kažkoks "bomžas", gal įkaušęs sargas ar scenos darbininkas.

Ne. Kai įėjau į žiūrovų salikę, paaiškėjo, kad scenoje ant senos kušetės guli jau savo kruviną darbą padaręs ir sąžinės kamuojamas Raskolnikovas. Jam neturėjo rūpėti, kas darosi salėje arba už tos skylėtos užuolaidos.

Kitą dieną šiame teatre pamačiau visai kitokio žanro linksmą Niccolo Machiavelli "Mandragorą", o dar po dienos - Vaclavo Havelo groteską "Pono Burho pusiaudienis". Žiūrovai juokėsi, džiūgavo, plojo, bet man čia labai kliudė kalbos nemokėjimas. Bet po šio spektaklio buvau supažindintas su labai kukliu šio teatro dramaturgu. Svetur taip būdavo vadinami ne tik pjesių autoriai, bet ir teatro literatūrinės dalies vedėjai. Turbūt joks nomenklatūrinis Burhas, prigulęs pokaičio, nebūtų susapnavęs, kad šios komedijos autorius bus išrinktas laisvę atgavusios Čekoslovakijos prezidentu.

Čia tebeviešėdamas čekams papasakojau vieną Vilniuje girdėtą tragikomišką istoriją. Gal ir Prahoje kas nors girdėjo apie tai?

Kai 1968 metų pavasarį į Čekoslovakiją buvo pasiųsti sovietų ir "demokratinių" valstybių tankai, du Vilniaus universiteto studentai kažkurioj "knaipėj" gerdami alų taip įsiaudrino, jog nusprendė išėję "pamokyti" pirmą pasitaikiusį rusą, pasakyti jam, kad nei lietuviai, nei vengrai, nei čekai jų čia nepakvietė, ir kad jie patys tikrieji okupantai.

Ir čia, rodos, Arklių ar Sodų gatvėj, kažkokie jaunuoliai apgirtusių studentų rusiškai paklausė, kur tas "Gintaro" viešbutis.

- "Gintaro"? O į snukį nenorit? Va, jums už Prahą! Va, už Budapeštą!..

O tie "rusai" iš tiesų buvo čekai, kuriuos, kaip ir daugelį įtartinų užsieniečių, apgyvendino stebėjimo įranga apginkluotame viešbutyje. Iš savo "Prahos pavasario" atvykę čekai tikriausiai buvo sekami, todėl visi incidento dalyviai buvo beregint susodinti į milicijos mašinas.

Paaiškėjo, jog ten būta dviejų teatro kritikų (čekams ir pavardės žinomos), jie buvo girdėję apie Juozą Miltinį, J.Jurašą, Povilą Gaidį... O tą vakarą svečiai ieškojo kelio į viešbutį, rodos, grįždami iš Jaunimo teatro. Daugmaž supratę, dėl ko jiems teko susigrumti, čekai mėgino didesnę kaltę prisiimti sau, bet lietuvių studentų jiems apginti nepavyko.

Mano "Devynbėžiai", pavadinti "Jo ekscelencija jautis Klemensas", po poros metų buvo pastatyti Brno valstybiniame dramos teatre. Pats ten nebuvau ir spektaklio nemačiau, tik iš nuotraukų spėju, kad Klemensas ten neturėjo ragų ir šiek tiek priminė vieną Kremliaus "genseką".

Žodis vėpsonė tiktų Lietuvos politiniam teatrui, kai tauta, mokesčių mokėtojai, nuolankiai vėpsodami stebi, kaip apsukrūs demagogai jiems dumia akis, prisidengdami tariamu skydu "mes čia ne prie ko". Po besibaigiančio morčiaus ryškiausias vėpsonės žvaigždes - Palaitį, Čapliką, Bogušį ir dar kai kuriuos žiūrovai tikriausiai prisimins per ateinančius Seimo rinkimus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"