TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Donkichotiška užsienio ir saugumo politika

2008 11 17 0:00

Lietuvos saugumo ir užsienio politika yra neveiksminga, nenuosekli ir nekoordinuota. Ją reikia skubiai pakeisti, nors didesnių pokyčių nebus tol, kol nesibaigs prezidento Valdo Adamkaus kadencija.

Praeitą pirmadienį per Europos Sąjungos (ES) užsienio reikalų ministrų susitikimą Lietuva buvo vienintelė, kuri priešinosi nutarimui atnaujinti derybas su Rusija dėl partnerystės ir bendradarbiavimo sutarties. Kitos Baltijos šalys ir Lenkija balsavo kartu su dauguma.

Pagrindinė bėda - ne ta, kad Lietuva liko izoliuota (nors ir tai nedžiugina), o ta, kad ji neturi aiškios ir nuoseklios užsienio bei saugumo politikos. Lietuva nuolat kritikuoja Rusiją, bara ir moko savo sąjungininkus, skelbiasi esanti vertybių ir principų įsikūnijimas.

Žioji praraja tarp gražių žodžių ir konkrečių darbų. Lietuva kalba apie Rusijos keliamą grėsmę, bet ji skyrė 1,16 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) gynybai. Tik trys NATO šalys, tarp jų ir Liuksemburgas, proporcingai mažiau rūpinasi krašto apsauga. Reikalaudama, kad ES pirmenybę teiktų energetikos saugumui, Lietuva nepradėjo statyti nei naujos atominės elektrinės, nei energijos tilto į Lenkiją.

Maskvos politika yra verta kritikos, tačiau ką konkrečiai tikimasi laimėti nepaliaujamai kritikuojant ir keliant nerealius reikalavimus, kai nepasakoma nieko naujo - tik kartojami tie patys priekaištai?

Pagrindinė saugumo politikos užduotis - užtikrinti šalies saugumą. Susidaro įspūdis, kad šis bene elementariausias principas yra užmirštas. Prieš kelis mėnesius prezidentas V.Adamkus pasakė, kad jei pamišėliai Rusijoje suplanuotų įsiveržimą, Lietuvą jie užimtų per keletą minučių. Dar daugiau nerimo kelia prezidentūros paskelbtas prezidento pastabų patikslinimas - esą Lietuva būtų okupuota ne per kelias minutes, o per parą.

Jei prezidentas tiki, kad Lietuva būtų užimta per parą ir yra nepajėgi apginti savo piliečių, kodėl jis neteikia pirmenybės krašto apsaugai? Gal tikisi, kad NATO apsaugos Lietuvą. Nors nuogąstavimai dėl galimos Rusijos agresijos perdėti ir NATO saugumo garantas yra patikimas, tai toli gražu nereiškia, kad Lietuva gali nieko nedaryti, o tik pasikliauti sąjungininkų gera valia.

Lietuvos saugumą galima padidinti dviem būdais - stiprinant pačios Lietuvos gynybinį pajėgumą ir spartinant Lietuvos integraciją į NATO gynybines struktūras.

Lietuva neįgyvendina savo įsipareigojimo NATO skirti 2 proc. BVP gynybos reikalams. Teisinamasi, kad Lietuvos ginkluotosios pajėgos yra pasirengusios dalyvauti tarptautinėse taikos palaikymo ir įvedimo operacijose, o NATO daugiau ir nereikalauja. Tačiau Lietuva negali tenkintis tik minimaliu įnašu, kai jos ginkluotosios pajėgos yra menkai ginkluotos, o Šiaurės Atlanto sutarties trečiuoju straipsniu NATO šalys narės įpareigojamos plėtoti ir savo individualų, ne tik kolektyvinį gynybinį pajėgumą.

Savo programoje konservatoriai žada per artimiausius penkerius metus gynybos išlaidas padidinti iki 1,5 proc. BVP. Tai nebus lengva padaryti esant dabartinėms ūkio nuosmukio sąlygoms. Tačiau jeigu nuoširdžiai nuogąstaujama, kad Lietuva išvis nepasirengusi atremti puolimo, reikia stiprinti gynybinį pajėgumą.

Nemažiau svarbu įtikinti, net priversti NATO paspartinti Lietuvos ir kitų Baltijos kraštų integravimą į NATO karines struktūras. NATO nepaprastai greitai plėtėsi - nuo 1999 metų priėmė 10 naujų narių. Buvusios Varšuvos sutarties šalys turėjo savo atskiras ginkluotąsias pajėgas, karo pramonę, sienų ir oro erdvės apsaugą bei kita. Tik Baltijos šalys ir Slovėnija turėjo kurti viską iš naujo.

Pati NATO iki šiol ne itin prisidėjo. Po Rusijos ir Gruzijos konflikto paaiškėjo, kad NATO neturi galutinių detalių planų naujoms narėms ginti, o Baltijos kraštams išvis nesudarytas joks gynybos planas. Be konkretaus plano NATO negali nei rimtai pasirengti ginti Lietuvą, nei sukurti reikalingos infrastruktūros. Amerika ir Didžioji Britanija pritaria, kad Baltijos valstybėms reikia parengti gynybos planą, tačiau Vokietija ir Prancūzija esą priešinasi nuogąstaudamos, kad toks žingsnis padidins konfrontacijos su Rusija pavojų. Plano sudarymas - politinis sprendimas, kuriam turi pritarti visi nariai.

Lietuva neturėtų taikstytis su esama padėtimi. Nebus lengva įtikinti visus sąjungininkus, kad privaloma maksimaliai užtikrinti Lietuvos saugumą, tad reikia šiam tikslui sutelkti visus diplomatinius resursus. Sunku suprasti Lietuvos norą plėsti NATO, kai dar neatlikti namų darbai, susieti su ankstesne plėtra. Pirma reikia konsoliduoti sąjungą, visapusiškai integruoti naujus narius ir tik tada mąstyti apie tolesnę plėtrą. Priešingu atveju Lietuvos gynybos poreikiai liks neįgyvendinti.

Užuot teikusi pirmenybę bergždžioms pastangoms priversti Rusiją išvesti savo karius iš separatistinių Gruzijos regionų arba mėginimui įtikinti NATO suteikti narystę Gruzijai, Lietuva turi viešai reikalauti, kad NATO imtųsi visų reikalingų priemonių jos saugumui užtikrinti. Tokia diplomatinė ofenzyva sulauktų didesnio Vakarų Europos gyventojų palaikymo, nes būtų prašoma to, kas priklauso Lietuvai. Toks siekis labiau derintųsi su Vakarų Europos šalyse paplitusiu NATO misijos supratimu, pagal kurį NATO pirmiausia rūpinasi savo narių saugumu, o ne tolesne NATO plėtra arba dalyvavimu JAV vadovaujamose karinėse misijose už Europos žemyno ribų. Be to, Lietuva turėtų derinti savo poziciją su Estija ir Latvija, ieškoti kitų naujų narių pritarimo dėl konkrečių gynybos planų sudarymo, kartu daryti kuo didesnį spaudimą.

Kiekviena šalis turbūt gali sau leisti kurį laiką vykdyti donkichotišką politiką, bet Lietuvai jau laikas jos atsisakyti. Nebus lengva. Neįvardytas aukšto rango Užsienio reikalų ministerijos pareigūnas praeitą savaitę aiškino, kad 2009 metais Čekijai perėmus pirmininkavimą ES gali atsiverti perspektyvos toliau siekti Rusijos pajėgų išvedimo iš Pietų Osetijos ir Abchazijos. Čekija gal bus griežtesnė Rusijos atžvilgiu, bet ji neteiks pirmenybės konfrontacijos politikai. Taigi noras grumtis su vėjo malūnais yra gajus, bet po įvykusio diplomatinio fiasko pribrendo laikas realistiškai įvertinti savo galimybes ir tikruosius iššūkius Lietuvos užsienio ir saugumo politikai.

Alfa.lt

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"