TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Drąsiųjų krantas ir žemyno bala

2015 09 06 6:00

Prieš 25 metus Baltijos šalys Lietuva, Latvija, Estija, taip išsidėsčiusios nuo pietų į šiaurę rytiniame Baltijos jūros krante, žengė šalin iš rusiškos sovietinės okupacijos ir pajungties anuometei raudonajai totalitarizmo imperijai, kurią buvo sukūręs Josifas Stalinas - kai kur ligi šiol tebegarbinamas fanatiškas skerdikas.

Atėjo laikas, kuomet Costa Brava Baltica pareiškė „gana!“ ir įgyvendino savo teisę laisvai pasirinkti laisvę ir demokratiją. 1989–ųjų „Baltijos kelias“ virto 1990–ųjų „Europos keliu“.

Blogio imperija buvo ambivalentiška, ji tuomet apėmė ir imperialistinį svaigulį, ir savo pačios kylantį potraukį demokratijai, teisingumui, teisinės valstybės normoms. Tautinės esamybės nebuvo laimingos paverstos sovietų kolonijomis. Ši aplinkybė, kartu su Europos demokratijų parama, padėjo baltams sulaužyti sovietų užkariavimo ir primesto totalitarizmo jungą, ir tai padarėme ne vien sau.

Senasis 19 šimtmečio lietuvių ir lenkų sukilėlių šūkis „už jūsų ir mūsų laisvę“, dar sykį siunčiamas visoms sovietų komunizmo pavergtoms tautoms, skambėjo nepaprastai aktualiai.

Tikslo pasiekėme, bent iš dalies, ir dabar svarstome prasmes ir pasekmes. Tarp įvairių prasmių buvo ir mūsų įnašas į Berlyno sienos griūtį. Daužėme ją iš nugaros. Nė trims mėnesiams nepraėjus po „Baltijos kelio“, Berlyno siena griuvo. Gaila, kad šią laisvės progą vargšė Rusija po kurio laiko vėl prarado. Prisidėjome prie didžiojo tikslo matyti „Europą visą ir laisvą“.

Reikšmingi įvykiai atvėrę galimybes, kad išnyktų paskutinioji Europos imperija jau kreipiama į taikią dekolonizaciją ir demokratiją, tapo svarbūs pasauliui ir ypač Europai. Deja, šių laikų Europa stokojo drąsos (!) paminėti Europos Parlamente 2011 arba 2012 metais 20–ąsias Belovežo susitarimų metines, kai buvo nuspręsta, kad „Sovietų Sąjunga liovėsi egzistavusi“. Tada, 1991–aisiais, neatrodė, kad iš besikeičiančios Rusijos vėl galėtų kilti karų, juolab neokolonijinių karų prieš Gruziją ar Ukrainą.

Šiandien matome anuos pažymėtinus 1988–1991 m. įvykius kaip šviesų Europos istorijos puslapį, kai europinė civilizacija dar tikėjo be jokių reliatyvizmų, jog laisvė – geriau nei vergija, ir kad laisvė verta aukų.

Naujasis puslapis atvertė tartum naują istorijos skyrių apie platėjančią demokratijos erdvę su viltimi, kad karai gali baigtis. Išties, Baltijos tautų atgautoji laisvė atrodė kaip ilgai lauktoji Antrojo pasaulinio karo pabaiga.

Nedaugelis tesuprato, kad taip reiškėsi tik epizodas Trečiajame pasauliniame kare, kuris buvo sujauktas, klastingas, jau tada hibridinis, ėjęs tarp demokratijos ir antidemokratijos, tarp besivienijančių demokratijų ir revanšistinių antidemokratijų, kurios taip pat vienijosi ir nūnai ypač vienijasi. Tiek daug europiečių norėjo gyventi iliuzijomis, neva blogieji laikai jau praeity.

Dabar suvokiame, kad taip nėra.

Praeityje – žlugęs projektas taikai, kuris vadinosi Jungtinės Tautos; jėgos ir prievartos išpažinėjų cinizmas įsivyrauja ir dairosi naujų progų ardyti pasaulio tvarką, o pirmuoju tikslu – atmesti ir suniekinti skylančią bei sukompromituotą Europos Sąjungą.

Ir vėlgi, tai tik globalaus paveikslo dalis.

Senasis Hitlerio ir Stalino suderėtas „įtakos zonų“ modelis, kurio melagingas žodynas slėpė tikrąją prasmę būtent „totalios savivalės zonų“, kuriose nebus jokių ribojančių taisyklių, juolab moralės, - šis modelis vėl ant stalo. Telieka laiko klausimas, regis, kuomet valstybių susitikimo stalas nelyginant sapno slogučio „Miunchenas – 2“ svarstys: ar nebūtų geriau palikti Europon besiveržiančią Ukrainą putinistinei Rusijai?

Dar prieš tai, kai tokia „detalė“ guls ant didžiojo politinės rinkos stalo, kol ukrainiečiai ir toliau kasdien visai paprastai žudomi p. Putino valia, Europai tylint, mes galime stebėti šį tą šviežia. Būtent vaizdą, kaip masinio žmonių skydo taktika, jos patirtis įgyta aneksuojant Krymą, gali tapti įkūnyta neišmatuojamai didesniu Europos mastu. Ten ir tada besiartinančių moterų grupės isteriškai šaukiančios: „Rosija! Rosija!“ paralyžiuodavo Ukrainos karius, kad nenaudotų ginklo, o iš paskos joms slinko ginkluoti okupantai marsiečiai be Rusijos skiriamųjų ženklų. Tai pasirodė esąs efektyvus, nesvarbus, kad uždraustas, karo metodas. Todėl dabar matome ištobulintą priemonių kombinaciją: masinis skurdas ir benamystė, kurią sukelia totalitarinės jėgos Šiaurės Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose ir Rusijoje (nusitaikiusioje į Ukrainą kaip Europos dalį), plius masinė propaganda itin panaši į tą iš komunistų lobynų.

Bemaž, kaip turtingųjų klasė esanti kalta dėl proletariato skurdo, todėl turi mokėti arba bus išgalabyta. Stalinas žiūri iš kapo šiltai šypsodamasis. Pačioje Rusijoje šis propagandos metodas veikia puikiai, totaliai beprotizuodamas arba bokoharamizuodamas paprastus žmones. Jie išalkę geresnio gyvenimo, tad nūnai džiūgauja, kai viešai naikinamas geras blogųjų Vakarų maistas.

Demokratijos turėtų vienytis skubiai ir konkrečiai, kad atsilaikytų prieš šį spaudimą ir didėjantį iššūkį Europos tvarkai bei papročiams. Jos turi spręsti, kaip padėti vargšams iš didžiųjų žmonių skydų ir nežūti patiems po strategiškai organizuojamomis kalnų griūtimis.

Žinoma, pirmasis žingsnis turėtų būti blogio šaknies pašalinimas – būtent tų antižmogiškų, atstumiančių teroristinių gaujų „valstybių“, kurios išveja tūkstančių tūkstančius benamių pabėgėlių. Po kelių metų arba greičiau bus jau milijonai. Europa blaškosi, ji skils ir žus, arba turi išnykti veikiau „Islamo valstybė“, o ne žmonijos kultūros paveldas.

Demokratijoms teks ištobulinti maksimaliai kompleksines bei rafinuotas priemones, kad galėtų įveikti šį naują globalų išbandymą. Bet ar jos tam pajėgios? Jeigu jas veda baimingi sprendimų atidėliotojai, tai ir jie, su visa Europa pralaimės.

Pavergtųjų likimas, kurį patyrė gana mažos valstybės prie Baltijos, ir jų naudotos politinės bei solidarumo priemonės galėtų pasitarnauti pavyzdžiu tarp daugelio opcijų ir pamokų, bent jau idėjų; žinoma, su ta sąlyga, kad kas nors mėgsta pamokas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"