TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Du požiūriai į pabėgėlių krizę

2016 03 03 6:00

Pabėgėlių krizė krečia ir drasko Europą, grasina neatpažįstamai pakeisti jos veidą. Valstybės stabdo Šengeno sutarties galiojimą, tveria spygliuotas tvoras, svaidosi kaltinimais viena kitai.

Požiūris į pabėgėlius skaldo Europos valstybių visuomenę, aktyvina radikalias ksenofobines politines jėgas. Pabėgėlių atžvilgiu paprastai išsakomos priešingos nuomonės: „Tai yra daug iškentę žmonės, ir juos priimti – mūsų pareiga bei garbės reikalas“ arba „Tarp migrantų pernelyg daug lengvo gyvenimo ieškotojų, kurie tiesiog naudojasi europiečių geranoriškumu ir naivumu.“

Man iki galo nepriimtinas nei vienas, nei kitas teiginys. Savo pastabas išskyriau į dvi dalis, kuriose pateikiamos mintys, žvelgiant iš skirtingų požiūrio taškų.

Visų pirma paieškokime atsakymo į klausimą, ar plūstantys migrantai – viso labo lengvo gyvenimo ieškotojai?

Tarp pabėgėlių išties nemažai ekonominių migrantų, tačiau šią etiketę būtų nesąžininga klijuoti atvykėliams iš Sirijos ir Irako.

Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas aiškina, jog pabėgėliai – viso labo lengvo gyvenimo ištroškę žmonės, kurie dėl globalizacijos tarsi sumažėjus pasauliui staiga suprato, kad per televiziją matoma Vakarų gerovė yra prieinama ir jiems. Panašūs teiginiai neretai skamba iš politikų lūpų, žiniasklaidoje. Jie yra padiktuoti arba didžiulio neišmanymo, arba šiurkščios demagogijos. Sirijoje, kur prieš karą gyveno apie 22 mln. žmonių, jau beveik penkerius metus vyksta pilietinis karas, nusinešęs apie 250 tūkst. gyvybių. Suprantama, kad apie šalies ekonomiką beveik nėra ką kalbėti. Nuo vasario 27 dienos įsigaliojo trapios paliaubos, beje, neliečiančios fanatiškų „Islamo valstybės (IS) ir „Al-Qaedos“ šakos „Al-Nusra“ fronto grupuočių, bet tai tik menka prošvaistė po užsitęsusio košmaro. Tarpusavyje kovoja keliolika grupuočių, o daugiau kaip pusę šalies teritorijos kontroliuoja IS ir „Al-Nusra“. Alepas, kuriame prieš karą buvo 2,5 mln. gyventojų, tapo „Sirijos Stalingradu“. Jame jau ne vienus metus nesiliauja įnirtingi mūšiai. Homsas, buvęs trečias pagal dydį Sirijos miestas, yra tapęs griuvėsiais. Prasidėję Rusijos bombardavimai ir prezidento Basharo al-Assado puolimas sukėlė tik dar didesnį chaosą. Vien 2015 metų spalį bombos pataikė į 12 ligoninių, o ką jau kalbėti apie gyvenamuosius kvartalus. Tad dauguma Sirijos žmonių nuolat patiria smurtą, realią grėsmę, badauja ir apžvelgiamoje ateityje negali tikėtis normalių gyvenimo sąlygų. Pabėgėliais tapo beveik 12 mln. sirų. Žinant, kokia padėtis šalyje, lieka stebėtis, kad pasitraukė tik pusė gyventojų, o kiti dar liko gyventi nepakeliamomis sąlygomis.

Situacija daugelyje Irako vietų taip pat primena Siriją. Šalyje vyrauja chaosas, ji suskilusi į keletą teritorijų. Maždaug trečdalį šalies užėmusi IS, o kitur nesiliauja teroro aktai, grupuočių savavaliavimas, prievarta prieš kitų konfesijų ar kitų islamo srovių tikinčiuosius.

Turkijoje, kur yra didžiausia pabėgėlių koncentracija, jie viso labo toleruojami, tačiau nieko negali tikėtis – ne vienus metus gyvena laikinuose būstuose, jiems nesuteikiamas joks statusas, jie dažniausiai negauna leidimo dirbti. Neturėdami jokių perspektyvų žmonės ryžtasi pavojingai kelionei į Europą, kur viliasi pradėti naują gyvenimą.

Kai kas stebisi, jog dalis pabėgėlių turi išmaniuosius telefonus ar nemažai pinigų, tačiau tai neįrodo, kad jie, gerai gyvendami, trokšta privilegijų ir dar geresnio gyvenimo. Šį argumentą galima pasukti priešinga linkme – pabėgėliais tapo vidurinės klasės atstovai, kurie normaliomis sąlygomis niekada nebūtų palikę savo šalies.

Tačiau yra ir kita medalio pusė. Viskas, kas pasakyta, nepateisina Europos Sąjungos (ES) veiksmų. Palikę pabėgėlių krizę savieigai ES vadovai pasmerkė pavojui visą ne vienus metus kurtą sąjungos bendradarbiavimo ir integracijos sistemą. Kur tie Europos lyderiai, ką jie siūlo? Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas, regis, slapstosi savo kabinete, Europos Komisijos vadovas Jeanas-Claude'as Junckeris pliauškia niekus, o Europos Parlamento pirmininkas Martinas Schulzas, vis dar kalbėdamas, kad turtinga Europa privalo priimti pabėgėlius, tarsi nemato realybės: juk pabėgėlių srautus jau drastiškai riboja net ir palankiausiai jų atžvilgiu nusiteikusios Vakarų valstybės. Vokietijos kanclerė Angela Merkel, anksčiau ne kartą ėmusis iniciatyvos esant sunkiai situacijai, šįsyk panoro tapti motina Terese, gavo žurnalo „Time“ Metų žmogaus titulą, bet jos veiksmai prisidėjo griaunant vieningos Europos projektą. Nesuvaldyta krizė pakerta Europos įvaizdį, ir tai gali tapti rimtu veiksniu šią vasarą Jungtinei Karalystei balsuojant referendume dėl narystės ES. Kilęs chaosas balsų už narystę nepridės, o galimas šios šalies atsiskyrimas būtų žalingas visiems.

Jei ES pakriks, jei Europos valstybėse atsiras įtampos ir chaoso, nuo to niekam nebus geriau. Žvelgiant į tolesnę perspektyvą, tai neigiamai paveiks visą pasaulį, taip pat ir Artimųjų Rytų žmonėms liks mažiau vilties.

ES lyderiai nuo pat pradžių nerealistiškai vertino padėtį, toleravo Šengeno taisyklių pažeidimus, siūlė neveiksmingus, beviltiškus sprendimus, tokius kaip pabėgėlių pasidalijimą tarp valstybių pagal kvotas. ES vadovai elgėsi ir reagavo taip, tarsi būtų normalu, kad į žemyną patenka kontrabandininkų, mokančių duoklę IS, gabenami žmonės, kad nemažai jų keliaudami nuskęsta, kad pabėgėliai, ujami, stumdomi, purškiami ašarinėmis dujomis, blaškosi po Europą. Neužteko net kelerių metų, kad būtų įvertinta padėtis ir imtasi veiksmingų priemonių.

Yra teikiami nevykę pasiūlymai, o paskui skundžiamasi, kad Europa nesolidari. Taip, pabėgėlių problema didelė, nelengvai išsprendžiama, tačiau juk ES yra turtingas regionas, didžiausia pasaulio ekonomika. Kad stabilizuotų padėtį ir apsaugotų save, ji turėtų naudoti visus įmanomus išteklius, visas galimas priemones.

Nuo 2010 metų Graikijai susidūrus su finansiniais sunkumais, jai buvo nurašytos skolos, skaičiuojamos šimtais milijardų eurų, skirta daugiau nei 300 mlrd. eurų naujų paskolų, nors blogiausia, kas tuo metu grėsė, – Graikijos bankrotas ir šalies pasitraukimas iš euro zonos. Net jei būtų išsipildęs blogiausias scenarijus, tą krizę dabar jau būtume užmiršę. Pabėgėlių krizė kelia nepalyginti daugiau rūpesčių ir grėsmių, tačiau ji dėl nesuprantamų priežasčių nesulaukia net dalelės to dėmesio, kuris buvo skirtas krizės ištiktai Graikijai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"