Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KOMENTARAI

Duonoje pasislėpęs Dievas

 
2017 06 17 9:00

Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! 

Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame (iš Jn 6, 51–58).

Kadaise gyveno Ponto karalius vardu Mitridatas. Jis išrado gėrimą, kurį vartodamas išlavino savo kūną tokį stiprų bei atsparų, kad vėliau, kai norėjo išvengti romėnų nelaisvės ir bandė nusinuodyti, jokie nuodai jam nepakenkė. Mums, krikščionims, nereikia nieko išradinėti.

Štai Dievas Švč. Sakramente mums dovanoja savo kūną ir kraują, kurie sustiprina mūsų dvasią tiek, kad gyventume amžinai. Jeigu dažnai ir pagarbiai šia dangiška Duona maitinsimės, jokie išbandymai bei nuodėmės nepajėgs nužudyti mūsų dvasios. Negana to, ši Duona mums atsiųsta iš Dangaus į žemę, kad jos maitinami galėtume iš žemės užkopti į Dangų.

Tačiau visgi nemažai kam, kaip žydams, gali kilti pagrįstas klausimas: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ (Jn 6, 52). Šv. Jonas Auksaburnis taip komentuoja Jėzaus žodžius: „Tai nėra kokia mįslė ar palyginimas, bet jūs tikrai privalote valgyti Kristaus kūną.“ Šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje nesakoma, kad duona, kurią Jėzus duos, yra Jo kūno simbolis.

Jėzus sako – tai yra mano kūnas. Jo kūnas ir kraujas, kurį Jis dovanoja, yra duonos ir vyno pavidalai ne simboliškai, bet realiai. Ši Duona yra dangiška, gyva, o kiekviename jos trupinėlyje telpa tobula Jėzaus Kristaus žmogystė ir visa dievystė.

Tai išties nepaprasta ir protu iki galo nesuvokiama, tačiau būtent tai atspindi ir nesuvokiamą Visagalio Dievo meilę žmogui. Tik tokia nesuvokiama dangiška meilė pajėgi numalšinti mūsų nesuvokiamą dvasinį alkį ir suteikti antgamtinę gyvybę.

Tad ne be priežasties vienas Kristaus įvaizdžių yra Pelikanas, kuris drasko savo krūtinę, kad pamaitintų kartu su Juo lizde alkstančius vaikus. Iš meilės Jis praplėšia mums net savo širdį, kad paskęstume Jo meilėje.

Duonos ir vyno pavidalais Dievas priartėja prie žmogaus aukščiausiu laipsniu, ir tai atspindi nepaprastą Dievo nuolankumą. Šv. Chosemarija rašo: „Štai Jį turi: tai Karalių Karalius ir Viešpačių Viešpats. Pasislėpęs Duonoje. Ligi to nusižemino iš meilės tau.“ Priimdami Švč. Sakramentą, akimis nematome, ką priimame, bet galime tai įžiūrėti tikėjimo žvilgsniu.

Taip yra dėl to, kad jeigu matytume Kristaus kūno ir kraujo pavidalus, tai mus atbaidytų ir gąsdintų. Tuo metu Dievas visiškai prisiderina prie žmogaus, kad galėtume laisvai su Juo vienytis.

Vienydamiesi žemėje su Dievu per Kristaus kūną ir kraują, vienijamės su Dievu jau amžinybei. Juk kaip kitaip galėsime būti su Dievu amžinybėje, jeigu Jo nepažinsime čia, laikinybėje? „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 56).

Kas sugebės priklaupti prieš Dievą, esantį šioje Duonoje, tas išstovės bet kokio tirono ar blogio akivaizdoje.

Šv. Kirilas Aleksandrietis šio vienijimosi su Dievu vaisius apibūdina taip: „Kai kalvis įdeda geležį į žaizdro ugnį, ji lieka geležis. Bet drauge įgauna pačios ugnies ypatybių: ima spinduliuoti jai būdingą šviesą ir karštį. Taip yra ir su mumis, kai priimame Šv. Komuniją. Liekame žmonės. Bet drauge įgyjame paties Kristaus ypatybių.“ Visgi daug ir įvairių žmonių vienijasi su Dievu Švč. Sakramente, bet nemaža jų dalis Kristaus ypatybių lyg ir neturi arba įgautas dieviškas karštis greitai išblėsta. Štai ir Napoleonas Bonapartas, kartą paklaustas, kokia buvo pati didingiausia jo gyvenimo akimirka (jis juk apkeliavo visą pasaulį, vadovavo milijoninei kariuomenei), atsakė, kad tai buvo Pirmoji Šv. Komunija. Tačiau kiek žūčių, vargo ir neteisingumo pasauliui atnešė jo žygiai.

Šis pavyzdys mus įspėja, kad negana prieiti tik Pirmosios Komunijos, kuri neretai būna ir paskutinė – reikia kuo dažniau ir su kuo didesniu tikėjimu maitintis dangiška Duona. Kas sugebės priklaupti prieš Dievą, esantį šioje Duonoje, tas išstovės bet kokio tirono ar blogio akivaizdoje ir ištvers visą kelionę bei pasieks tikslą.

Dėl to apaštalas Paulius krikščionius įspėja: „Kas nevertai valgo tos duonos ir geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas prieš Viešpaties kūną ir kraują. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Nes kas valgo ir geria nevertai, Viešpaties kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą“ (1 Kor 11, 27–29). Štai ir Devintinių Iškilmei skirtame himne randame tokius žodžius: „Tik veikimas jos skirtingas: ji geriesiems palaiminga, o blogiesiems – pražūtis. Nuostabus toksai likimas: ir palaima, ir žlugimas iš šaltinio to paties.“

Prašykime palaimintąją Mergelę Mariją, kad padėtų mums deramai vertinti ir kuo dažniau priimti jos sūnaus Švč. Kūną ir Kraują. Ši dangiška Duona tebūna mums naudingas maistas vienytis su Dievu, būti dvasiškai gyviems ir pasiekti amžinybę.

Garbinkime Švč. Sakramentą – Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties, tikrąjį Kūną ir Kraują. Dabar ir visados, ir per amžius. Amen.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"