TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Dvasinė bažnyčia

2014 11 08 6:00

Katalikų Bažnyčios liturginiame kalendoriuje XXXII eilinis sekmadienis šiais metais sutampa su liturgine švente, vadinama ,,Laterano bazilikos pašventinimu“. Laterano bazilika – tai pats seniausias oficialus bažnyčios pastatas, kurį, persekiojimams pasibaigus, apie 320 metus po Kristaus, pastatė imperatorius Konstantinas.

Laterano bažnyčia yra Romoje, ir iki šios dienos tai oficialioji Popiežių, kaip Romos vyskupų, katedra, nors daugiausia liturginių iškilmių vyksta Šv. Petro Bazilikoje, pačiame Vatikane. Nors Laterano bažnyčios teritorija ir yra Italijos valstybės teritorijoje, ji priklauso Vatikano valstybei. Laterano Šv. Jono bazilika nėra vien tik architektūrinę ir istorinę vertę turintis pastatas. Tai dvasinės Bažnyčios simbolis.

Šiek tiek istorijos ir teologijos.

Išganymo istorijoje prasidėjus laikotarpiui po Šventosios Dvasios atsiuntimo, apaštalai ir Kristaus mokymu tikintys krikščionys toliau lankėsi Jeruzalės šventykloje. Iš tikrųjų, kol judaizmas su jo vadais priešakyje galutinai neatmetė Evangelijos, senosios kulto vietos dar buvo susijusios su nauju, Jėzaus ir ankstyvosios Bažnyčios įsteigtu kultu. Tačiau pamažu randantis vis didesnėms judaizmo ir krikščionybės skilimo apraiškoms, dievogarbos formos taip pat pamažu pradėjo skirtis. Šv. Steponas, pirmasis Bažnyčios kankinys, savo dvasinio kulto apologijoje vietoj didingos Jeruzalės šventyklos numato būsiant ne rankų darbo šventyklą. Būtent tie žodžiai buvo pripažinti kaip piktžodžiavimas ir tapo jo nuteisimo mirti priežastimi. Neilgai trukus kai kurių to meto žydų aklumas buvo užantspauduotas Jeruzalės sugriovimu.

Prieš tai krikščionys jau buvo įsitikinę, kad jie patys tampa naująja šventove – dvasine, esančia Kristaus Kūno tęstinumu. Tai atsispindi šiandienos Evangeliniame skaitinyje. Apie tai labai aiškiai moko ir apaštalas Paulius: Bažnyčia yra Dievo šventovė, pastatyta ant Kristaus, kuris yra pamatas ir kertinis akmuo (1 Kor 3, 10–17); tai yra ypatinga šventovė: joje vienoje Dvasioje gali būti ir žydai, ir pagonys (Ef 2, 14–19).

Bažnyčia moko, kad kiekvienas krikščionis, kaip Kristaus Kūno narys, yra ir Dievo šventovė, o jo kūnas yra Šventosios Dvasios buveinė. Abu teiginiai yra glaudžiai susiję. Kadangi prisikėlusio Jėzaus Kūnas yra tikra Dievo šventovė, krikščionys, būdami to Kūno nariai, kartu su juo yra dvasinė šventovė: jie privalo per tikėjimą ir meilę prisidėti prie to Kūno augimo. Taigi, Kristus yra gyvasis akmuo, žmonių atmestas, bet Dievo išrinktas. Tikintieji, taip pat būdami gyvieji akmenys, kartu su Juo kuria dvasinį statinį, tampa šventa kunigyste, teikiančia dvasines aukas. Štai tikroji Šventykla – ne rankomis padaryta: tai yra Bažnyčia, Kristaus Kūnas, Dievo susitikimo su žmonėmis vieta, Dievo buvimo žemėje ženklas. Senoji šventykla buvo įtaigus, tačiau netobulas, trumpalaikis tos Šventyklos įvaizdis. Senojo Testamento šventyklos funkcijas nuo šiol išpildys ženklas – paties Jėzaus Kūnas – Dvasinė žmonių bendruomenė.

Šio sekmadienio Evangelijoje pagal šv. Joną paslaptingi žodžiai apie sugriautą ir per tris dienas atstatytą šventyklą yra pasakyti skandalingame šventyklos apvalymo, kurį inicijavo Jėzus, kontekste. Jonas dar papildo: Jis kalbėjo apie savo kūno šventovę. Lygiai taip po prisikėlimo šiuos žodžius suprato Jo mokiniai. Štai ta naujoji, tikroji, ne žmonių rankomis padaryta šventovė, kurioje Dievo Žodis išsirinko sau buvimo vietą tarp žmonių, kaip kadaise buvo apsigyvenęs izraelitų padangėje. Bet prieš tai, kol šventykla iš akmens bus sugriauta, Jėzus turi mirti ir prisikelti: Jo kūno šventovė bus sugriauta ir atstatyta. Tokia yra Dievo valia. Po prisikėlimo Jo kūnas, Dievo buvimo žemėje ženklas, bus pakeistas ir pasiliks eucharistinėje aukoje, kiekvienoje vietoje ir visais laikais. Iš senosios šventyklos neliks nieko, tik griuvėsiai. Jeruzalės sugriovimas, kuris įvyko 70 metais po Kristaus, be jokių abejonių, reikš senosios šventyklos vaidmens pabaigą.

Baigiant verta priminti, jog apaštalų skelbta dvasinė Bažnyčia gali egzistuoti ir be dievogarbai skirtų pastatų. Regimosios bažnyčios nėra esminės Neregimajai. Su aukščiau minėtąja Jeruzalės šventykla buvo kitaip. Judaizmas be jos buvo neįsivaizduojamas. Todėl tai šventyklai išnykus teko iš esmės reformuoti visą religiją.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"