TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Dvasinis gyvenimas ir „Hipopotamo sindromas“

2015 08 08 6:00

Tada žydai ėmė murmėti, kad Jėzus pasakęs: „Aš duona, nužengusi iš dangaus“. Jie sakė: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: „Aš esu nužengęs iš dangaus“?“ Jėzus jiems atsakė: „Liaukitės tarpusavyje murmėję! Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną.“

Ši ištrauka apie gyvybės duoną iš Evangelijos pagal Joną yra pačioje XIX eilinio sekmadienio skaitinių širdyje. Gyvybės duona – Jėzus Eucharistijos sakramente – taip pat yra ir mūsų tikėjimo centras, iš kurio trykšta visas krikščioniškas gyvenimas. Galbūt todėl Eucharistija (Dievo Avinėlio tylus dovanojimasis žmogui) mums puikiai padeda skirti dalykus, kurie padeda arba trukdo priimti šią Dievo meilės tylą ir apskritai tikėjimą. Kokią reakciją mums sukelia Jėzaus žodžiai, kuriuos turėtume prisiminti kiekvieną kartą, kai einame komunijos: „Aš duona, nužengusi iš dangaus“? Net jei reaguojame džiaugsmingai, pravartu šią tiesą „perkrauti“, atnaujinti ir iš naujo pasirinkti ja gyventi, kad neužsistovėtų neatsakyti klausimai, kad neleistume abejonei kaip kokiam balos hipopotamui įklimpti mūsų širdyse ir paskleisti gyvenimą nuodijantį murmėjimą, kuris tampa juo pavojingesnis, juo daugiau aplinkinių žmonių paliečia. Šis nuolat už kampo tykantis bumbėjimas yra visgi toks normalus, toks „savas“ mūsų trapiai ir nuodėmės pažeistai prigimčiai, kad dažnai ir nesusimąstome, jog tai duoda antsvorio mūsų ir taip sunkiai, į žemiškus dalykus linkusiai širdžiai.

Kuo ypatingas šis „hipopotamo sindromas“? Karštą vasaros dieną, saugodamasis nuo saulės kaitros, hipopotamas visas paniręs murkso dumblinoje pelkėje, tik ausys ir šnervės kyšo paviršiuje. Kai tokia „palaiminta“ būsena, labai sunku ką nors aktyviai daryti, o kai du ar trys tokie balų karaliai vienas su kitu bendrauja, girdisi tik žemas storas povandeninis murmuliavimas... Niekas nesupranta begemoto povandeninio bumbėjimo, tik jo kaimynas. Tai tarsi koduota kalba, kurią supranta tik aplinkiniai, panašiai mąstantys ir suprantantys dalykus. Murmeklis garsiai ir aiškiai nesako savo nuomonės, neklausia, jei ko nors nesupranta, – jis turi savo nuomonę, kurios jam užtenka, kaip begemotui užtenka jo balos. Tada žydai ėmė murmėti, kad Jėzus pasakęs: „Aš duona, nužengusi iš dangaus.“

Puikiai matome, kad Evangelijos ištraukoje minimi žydai visiškai neieško atsakymo, neklausia nuoširdžiai ieškodami tiesos – jie ją žino: kai aplinkui panašiai burbuliuoja du ar trys, murmekliui to užtenka – kam klausti ko nors daugiau! Jie sakė: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: „Aš esu nužengęs iš dangaus?“ Žmonės žino Jėzaus kilmę (murmėjimas kyla ir pasilieka prie grynai žmogiškos, – nebūtinai klaidingos, – nuomonės!), ir jiems to pakanka, aukščiau nebekyla, nepriima to, kas sakoma. Kai nenorime priimti ko nors aukščiau už savo nuomonę, labai sunku siekti tiesos. Juozapas, nors ir yra Jėzaus globėjas, visgi nėra Dievas Tėvas, iš kurio kyla Dievo Sūnus, tapęs kūnu, žmogaus veidu žvelgiantis į juos, žydus. Taip, tai tiesa, kad Jėzus yra Juozapo sūnus, tačiau tai tik dalis tiesos apie Jėzų. Žmogaus žinojimas negali pats iš savęs pakilti iki Dievo meilės gelmių, todėl Jėzus ir sako: „Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia.“ Kitaip tariant, niekas negali gyventi tikėjimu, jei jam nebus Dievo duota. Bambeklis bumba, nes netiki Dievo Sūnumi, nes nenori tikėti, nenori atsiverti Dievo dovanai, nenori, kad dangaus Tėvas jį trauktų iš dvokiančios balos.

Anot šv. Tomo Akviniečio, Tėvas nuolat mus traukia savo meile, – jei nesame traukiami, tai tik todėl, kad kliūtis tokiam traukimui yra mumyse, ir ta kliūtis yra ne kas kita, kaip nuodėmė. Nuodėmė mus klampina, neleidžia būti laisviems, nors ir bando įtikinti, kad gyvendami kaip hipopotamas malonumų pelkėje esame laisvi. Kai nuodėmė per giliai įsišaknija mumyse, tampame priklausomi nuo jos, kaip alkoholikas tampa priklausomas nuo butelio. Kol priklausomas žmogus neprisipažįsta, kad tikrai yra priklausomas, tol jis bando sau įteigti, kad yra laisvas, taigi negali ištrūkti iš pelkės, kuri ima panašėti į liūną. Tik pripažinimas, kad esu nelaisvas, kad pats iš liūno neišsikapanosiu, taigi man būtinas išlaisvintojas (gelbėtojas), yra pirmas žingsnis išsilaisvinimo link. Tik tai man leis iš širdies gilumos šauktis Dievo, Jam atsiverti, priimti Jo gailestingumą, tikėjimo dovaną ir leistis būti traukiamam. Tuo metu murmėjimas man užblokuoja kelią į tiesą, kuri yra už mane didesnė, mane pranoksta.

Iš tiesų dažnai Jėzaus žodžiai man būna nesuprantami, tačiau, užuot ėmęs dėl to bambėti, galiu klausti, ieškoti, „krutinti smegenis“. Jėzui patinka, kai iš tikrųjų ieškome tiesos, netgi kai susiimame dėl to su juo! Jam tik baisiai nepatinka murmėjimas... Palikime jį hipopotamams!

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"