TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Dveji metai po Maidano: Ukraina ir Lietuva

2015 12 01 6:00

Prabėgus dvejiems metams ir savaitei po Maidano įvykių pradžios į Lietuvą, prieš tai aplankęs Olandiją, atvyksta Ukrainos prezidentas Petro Porošenka. Teroro aktai Paryžiuje, padėtis Sirijoje vis labiau stumia Ukrainos tematiką iš tarptautinės politikos, o tai nenaudinga nei Ukrainai, nei Lietuvai, todėl Vilniuje tikrai bus apie ką pakalbėti.

Lietuva P. Porošenkos vizitui rengiasi labai kruopščiai. Informaciją bendromis pastangomis kaupia prezidentūra ir Užsienio reikalų ministerija. Ją teikia ambasada Kijeve, o per visas šias institucijas – ir gerai Ukrainą pažįstantys ekspertai.

Mykolo Romerio universitete minint Maidano metines surengta tradicinė konferencija, skirta Ukrainai. Joje dalyvavo ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Gerai, kad vis labiau suprantame, kiek tai, kas vyksta Ukrainoje, svarbu ir Lietuvai.

Sirijos įvykiai aiškiai stiprina jėgas kai kuriose Vakarų šalyse, visų pirma Prancūzijoje ir Vokietijoje. Raginama numoti ranka į Ukrainą. Kaip argumentas pateikiamas ir pačios Ukrainos nesugebėjimas tinkamai spręsti daugelio bėdų.

Todėl lietuviams tenka tarsi dvigubas uždavinys ir iššūkis. Pirma – įtikinti Vakarų partnerius, kad sėkmingas Ukrainos problemos sprendimas yra ne mažiau svarbus Europos ir pasaulio stabilumui nei Sirijos krizė. Antra – bendraujant su Ukrainos aukščiausios valdžios atstovais sugebėti būti reikliais draugais ir patarėjais.

Yra dar vienas aspektas. Sėkmingas Ukrainos problemos sprendimas neturėtų būti suprastas kaip tikslas kuo greičiau baigti Donbaso reikalą, siekiant šią Rusijos remiamų separatistų teritoriją kuo skubiau ir pažeidžiant demokratijos normas įstumti atgal į Ukrainą, kaip Kremliaus įtakos zoną. Jeigu taip atsitiktų, erozija iš Donbaso persimestų į visą šalį.

Ukrainos valdžia turi užtektinai iššūkių ir toje teritorijoje, kurią dabar valdo. Viena stipriųjų Maidano savybių buvo visuomenininkų, piliečių, ėjusių protestuoti į aikštę prieš Viktoro Janukovyčiaus politiką, ir politinių jėgų, vėliau tapusių valdžia, ryšys. Jos glaudus dialogas su piliečiais atrodė kaip natūrali tolesnių politinių procesų Ukrainoje pasekmė, esminė parama ir energijos variklis. Deja, vis dažniau vadovybė nebesusikalba ne tik su žmonėmis, bet ir tarpusavyje.

Minint Maidano antrąsias metines staiga paaiškėjo, kad aukščiausia Ukrainos valdžia tarsi jau ima bijoti savo šalies piliečių. Dėl ekonominių, socialinių problemų, kylančių kainų ir energijos, šildymo tarifų didėja žmonių nepasitenkinimas, noras protestuoti. Tačiau lapkričio 21 dieną nederėjo aptverti Maidano apsauginėmis tvorelėmis.

Jeigu po įvykių Paryžiuje būta informacijos, kad galėjo grėsti kokie nors rimti teroro išpuoliai, apie tai irgi reikėjo aiškiai pasakyti. Bet valdžia tylėjo ir ukrainiečių neatsiprašė. Bendraudamas tomis dienomis su žmonėmis, kurie pakilia nuotaika ėjo į Maidaną, mačiau, kad ne vienas jų paliko aikštę neslėpdamas nuoskaudų ir pasipiktinimo.

Valdžios dialogo su gyventojais stoka šių dienų Ukrainoje akivaizdi, kaip ir ir kliūtys, su kuriomis susiduriama, kai bandoma žengti šaliai būtinų reformų link. Kadangi antikorupcijos srityje Ukrainoje veikia aktyvus būrys piliečių, o į parlamentą pateko ne vienas visuomenininkas, daug svarbių įstatymų jau priimta. Bet žmonės nesupranta, kodėl pati aukščiausioji valdžia nerodo antioligarchinio pavyzdžio.

Noro įgyvendinti antikorupcinius įstatymus nelabai turi ir teisėsauga, todėl problema, kaip ir Lietuvoje, sietina su prokurorų, teisėjų darbu. Tačiau Ukrainoje jau priimta įstatymų, kokių neturime net mes. Pavyzdžiui, dėl turto rejestrų, pagal kuriuos galima atsekti korumpuotų politikų sąsajas su verslu.

Neretai atrodo, kad naujoji Ukrainos valdžia užėmusi gynybinę poziciją tarptautinės politikos klausimais ir tik laukia, ką pasakys Vakarai. Pavyzdžiui, rengiantis NATO viršūnių susitikimui Varšuvoje, kuris turėtų vykti kitąmet. Būtų labai svarbu paraginti Ukrainos valdžią, pasitelkus šalies ekspertus, išdėstyti, kokią saugumo viziją ji mato, kokius žingsnius gali žengti, kol Ukrainos narystės NATO klausimas tebėra komplikuotas. Juk Lietuva irgi nesėdėjo rankų sudėjusi, kai iš visų pusių girdėjo kalbas, jog mūsų narystė NATO neįmanoma. Ji dirbo, ieškojo progos, kad norai taptų realybe. Tą patį galėtų daryti ir Ukraina, o Lietuva jai padėtų.

Lietuva ir Ukraina – skirtingo dydžio valstybės, esančios netoli viena kitos. Mus vienija ne tik istoriniai ryšiai, bet ir šių dienų įvykiai. Jeigu Ukraina pajėgtų sukurti ekonominiu, politiniu ir kariniu požiūriu stiprią valstybę, tai ir mūsų saugumui būtų ne mažiau svarbu nei 5-asis NATO straipsnis. Jeigu Ukrainai pavyktų pažaboti korupciją, gal ir Lietuva galėtų žengti tuo keliu. Pripažinkime: korupcija iki šiol yra ir mūsų šalies didžiulė bėda.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"