TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Dvejopi standartai - mūsų gyvenimo būdas

2009 01 10 0:00

Okupuotoje Lietuvoje buvo terminas "fasadinė kultūra" (veikiausiai pirmasis jį pavartojo Krescencijus Stoškus). Taip būdavo apibūdinama oficialioji ritualinė kultūra, suprantant ją kaip svetimą, primestą ir tuo pat metu suvokiant, kad egzistuoja sava, niekieno neprimesta kultūra.

"Fasadinė kultūra" buvo valdžios remiama. Daugelis iš jos šaipėsi, bet ir taikstėsi kaip su neišvengiamu ritualu. Nebūtinai iš baimės, o dėl to, kad "taip reikia". Tauta turėjo tikros kultūros pajautą. Ji išsaugojo save. Dvejopas gyvenimas tapo norma. Su juo žmogus susidurdavo kiekviename žingsnyje. Įstatymas - sau, gyvenimas - sau. Tai gerai perprato visų lygių teisininkai.

Imperijoje skelbta ir užrašyta - teisėjas klauso tik įstatymų. Kas treji metai jie būdavo renkami iš vieno kandidato. Kandidatūras parinkdavo partijos komitetai, tiksliau, pirmasis sekretorius. Teisėjas žinodavo: jeigu nepaklus telefono skambučiui, kitą kadenciją nebeliks teisėju. Iš čia okupacijos laikų sąvoka "telefono teisė". Vadovavimasis įstatymu nebuvo norma. Įstatymų vykdymas ar nevykdymas neturėjo įtakos žmogaus karjerai. Skaudu, kad šios nuostatos neatsisakoma ir nepriklausomoje Lietuvoje. Viską nulemia: myliu -nemyliu. Tik šį kartą sprendžia ne partijos komitetų sekretoriai, o kiti asmenys.

Prezidentas nemyli Aukščiausiojo Teismo pirmininko Vytauto Greičiaus, ir tiek. Tam nereikia jokių argumentų. O Virgilijų Valančių, Vyriausiojo administracinio teismo pirmininką, myli kaip tėvas neklaužadą vaiką. Baigėsi jo kadencija? Buvo sučiuptas mieluojantis pačiam prezidentui... Už mokesčių mokėtojų pinigus vežėsi į užsienį žmoną. Žiniasklaidai pakėlus triukšmą, grąžino pinigus. Teisėjas negali dirbti jokio kito administracinio darbo, tačiau dirbo... Na, ir kas? Juk kaip tame George'o Orwello "Gyvulių ūkyje": visi gyvuliai lygūs, o "paršas, vardu Napoleonas, lygesnis"... Juk toks požiūris yra mūsų gyvenimo kultūros požymis. Negalima reikalauti iš kitų vienodos elgsenos, pačiam jos nesilaikant. Viską privalome vadinti savais vardais.

Kas mus sieja su ta nelemta praeitimi? Anksčiau vartotą terminą "internacionalizmas" dabar pakeitė "globalizmas". Jų turinys mažai kuo skiriasi. Nepriklausomoje Lietuvoje įsitvirtina "žvaigždučių" kultūra, kuri savo lėkštumu niekuo nesiskiria nuo "fasadinės". Skirtumas gal tik tas, kad ji ne valstybinės politikos, o naujųjų lietuvių mentaliteto išdava. O čia dar ir Artūro Zuoko siekis gugeinizuoti Lietuvą. Abu šie reiškiniai papildo vienas kitą - dvasiškai nuskurdina kraštą.

Kultūros ministrai ir Seimo komitetai keičiasi, o Vyriausybės kaip neturėjo aiškios valstybinės kultūros politikos, taip ir neturi. Galop naujasis kultūros ministras ir pats prisipažįsta, kad tik ministru nori būti. Bet problema - ne ministras, o tai, kad dvasinės vertybės virsta preke. Jeigu žmonės netrokštų per TV matyti nuogų užpakalių ir bjaurėtųsi tokiais "menininkais", šių nebūtų ne tik TV ekranuose, bet ir Seime. Nuo čia pradėkime kalbėti ir analizuoti.

Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio ir "Vilniaus - Europos kultūros sostinės" renginiai turėtų sustiprinti lietuviškumo dvasią. Deja, to pajusti neįstengiu. Vyksmas toks, kad siekiama "išplauti" tą dvasią. Net renginių vedliai pasikviečiami iš svetur, kuriems ta Lietuva rūpi tiek, kiek jiems sumokama.

Atstatome Valdovų rūmus. Man niekada nekilo minties, kad to daryti nereikia. Bet manau, kad šventvagiška bastytis po Vakarus ir ten supirkinėti įvairias senienas. Negi eksponuodami jas pristatysime kaip savas? Geras sumanymas, o rezultatas bus atvirkštinis. Nes dominuoja ne siekis atskleisti savąją kultūrą, o padaryti šou, biznį.

Skaitytojas suklus: ką bendro turi teisėjų skyrimas ir nuogų užpakalių kultūra? O tai, kad lietuviams buvo būdinga gėdos jausmo samprata. Ir čia, ir ten jo pasigendu. Šiam jausmui atgijus, žiūrovai plūs ne į "šoumenų" pasirodymus, o trokš tikrųjų vertybių. O jos atsigauna.

Susidomėjimas "Triumfo arka" - "šviesos spindulys tamsos karalystėje". Tai prošvaistė, kad atsigręšime į tikrąsias kultūros vertybes. Kai žiūrovai pajus kultūros skonį, sumažės "šoumenų" poreikis ir TV ekranuose, ir Seimo pasėdžių salėje. Ne, nemanau, kad kada nors visiškai išnyks "šoumenų" ir klounų paklausa, bet jų vieta - cirke. Vilkimės, kad viskas susistyguos. .

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"