TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Dvi datos - viena valstybė

Politiniame XX amžiaus Lietuvos istorijos kalendoriuje buvo dvi datos, kurias turime prisiminti ir šiame amžiuje. Tai Vasario 16-oji - Lietuvos valstybės atkūrimo diena ir Kovo 11-oji - Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena.

Jau nuo mokyklos suolo turime suvokti Lietuvą kaip šimtmečiais vientisą ir nedalomą Lietuvos politinės bendruomenės gyvastį, kaip valstybę, kuri buvo sukurta beveik prieš 800 metų. Ir per tuos aštuonis šimtmečius ji egzistavo įvairiai - kaip kunigaikštystė ar kaip monarchija, savo teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais. O moderniausiais šimtmečiais - jau kaip respublika, įteisinusi tai Lietuvos Respublikos Konstitucijomis.

Todėl 1992 metų spalio 25 dienos referendumu priimtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir parašyta: "Lietuvių tauta, prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos Valstybę, jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis." Lietuvos valstybės karaliai ir kunigaikščiai ilsisi čia, Lietuvos žemėje. Lietuvos valstybės prezidentai taip pat ilsisi čia.

Trys pirmieji Lietuvos prezidentai negalėjo prisiekti tautai lenkų okupuotoje istorinėje Lietuvos sostinėje Vilniuje. Tik po Kovo 11-osios Lietuvos prezidentai galėjo nulenkti savo galvas Lietuvos karaliams ir kunigaikščiams Vilniaus katedroje ir prisiekti tautai Vilniuje.

Lietuvos valstybės sugrįžimą į Vilnių XX amžiuje būtent ir pradėjo Vasario 16-oji, o baigė Kovo 11-oji. Tam ir kliudė, ir padėjo dramatiški istoriniai šio amžiaus konfliktai. Galbūt už tas mūsų kančias Apvaizda maloningai ir atlygino. Juk okupacijos metais mūsų tėvai ir seneliai galėjo tik svajoti apie Nepriklausomą Lietuvą.

Mes atkakliai gynėme savo laisvę ir nepriklausomybę, gynėme ir ginklu, ir knyga, ir žodžiu, ir teise. Mes patyrėme klasikinės tautų pavergimo formulės naštą. Štai ji, ta formulė: occupamus - užimame, karu užgrobiame; annexamus - prijungiame, apraizgome, surišame fiktyviomis sutartimis, "savanoriškais" įstojimais; incorporamus - jau tą priimtą dalį įjungiame į imperijos vidaus organizmą, paverčiame sudėtine imperijos dalimi. Ir paskutinė stadija - unimus - suliejame į vieną imperijos sąjungą, bendrą kalbą, "bendrą tautą". Ta klasikinė formulė pavergtai tautai reiškia sunkią vergiją ir dažniausiai - išnykimą. Pagal šią klasikinę pavergimo formulę XX amžiuje Lietuvos Respublikos okupacijos laikotarpis truko nuo 1939 iki 1945 metų.

Klasikiniu aneksijos paminklu galima laikyti 1940 metų liepos 21 dienos Liaudies Seimą ir stojimą į SSRS. Kiek vėliau - kai kurių Laikinosios vyriausybės narių ištikimybę Vokietijos reichui. Naujos, jau po 1944 metų, SSRS aneksijos laikotarpiu marionetinė valdžia keitė Lietuvos valdymo struktūras, vykdė Lietuvos piliečių turto rekviziciją, gyventojų deportaciją, priverstinę kolektyvizaciją. Tai truko nuo 1945-ųjų iki 1953-iųjų. Tačiau SSRS tuo metu efektyviai Lietuvos nekontroliavo, tik maždaug nuo 1954 iki 1960 metų ėmė ryškėti SSRS valdymo efektyvumas. Atsirado ir inkorporacijos požymių, buvo statomos sąjunginės gamyklos, inkorporuojamos susisiekimo, energetikos sistemos, kėlėsi vis daugiau kolonistų. Nuo 1960-ųjų inkorporacijos procesai dar labiau išryškėjo. Pradėjo įsigalioti imperinis principas - visi keliai veda į Maskvą. Analogiškas romėnų principui - visi keliai veda į Romą.

Visi jutome lietuvių tautos išnykimo grėsmę, todėl vieningai stovėjome Baltijos kelyje. Baltijos kelias įrodė visam pasauliui, kad tautų pavergimo formulės paskutinis principas - unimus - visiškai nepavyko. Nors ir kaip buvo skiepytas tarybinis internacionalizmas, komunizmo statytojo kodeksas, tarybinės liaudies dvasia ir rusų kalba, kaip naujos tarybinės liaudies bendradarbiavimo pagrindas, nepavyko mūsų sulieti į vieną SSRS. Okupantų skiepyta Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos doktrina subyrėjo kaip kortų namelis. Net tuometinės marionetinės Lietuvos komunistų partijos lyderiai negalėjo tikėtis Lietuvoje populiarumo, jei būtų atsisakę nepriklausomybės siekio.

Į Kovo 11-ąją jau ėjo visa politinė ir pilietinė Lietuva. Stebėtinai vieningi visos tautos valstybingumo siekiai griūvančios SSRS ekonomikos ir bolševizmo doktrinos kracho fone nulėmė sėkmingą Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą. Ir esu įsitikinęs, jog nė viena politinė Lietuvos ar emigracijos grupuotė neturi ir neturės moralinės teisės skelbtis vienintele Lietuvos išvaduotoja ar teisiausia valstybės rūmų statytoja. Valstybės rūmus statė lietuvių tauta. Todėl ir Vasario 16-oji, ir Kovo 11-oji yra visos tautos šventės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"