TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Džiaugtis dieviška laisve

2016 09 10 6:00

„Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...“ Bet tėvas įsakė tarnams: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.“ Ir jie pradėjo linksmintis.“ (Lk 15, 20–24)

Šio sekmadienio evangelija geriausiai atspindi mūsų švenčiamų jubiliejinių gailestingumo metų pagrindinę mintį. Joje klausomės Jėzaus palyginimo apie gailestingąjį Tėvą ir sūnų palaidūną. Pasakojimas gerai žinomas net nekrikščionims, tačiau paprastai mes per daug sutelkiame dėmesį į sūnaus palaidūno figūrą – į mūsų nuodėmes. Centrinė palyginimo ašis yra gerasis tėvas – begalinis Dievo gailestingumas ir meilė. Pažvelkime giliau į šį slėpiningą palyginimą.

Iš pradžių matome sūnaus palaidūno pavidalą ir galime pastebėti tėvo dosnumą – jis neprieštarauja sūnui, nors ir žino, kad šis slysta į šoną, suteikia jam laisvę. Sūnaus iškeliavimas į tą „tolimą šalį“, anot Bažnyčios tėvų, simbolizuoja žmogaus nutolimą nuo Dievo, siekiant radikalios laisvės daryti ką nori ir kaip nori. Taip jis išeikvoja savo laisvę, savo palikimą. Tai mums primena šiandienos radikaliai emancipuotis siekiančio žmogaus tikrovę. Čia įdomu paminėti vieną prasmingą detalę – graikiškas žodis, palyginime žymintis išeikvotą turtą, graikų filosofų kalboje reiškė „esmę“. Palaidūnas išeikvoja „savo esmę“, save patį.

Galiausiai viskas iššvaistoma ir anas, tariamai laisvas žmogus, tampa kiauliaganiu. Žmogus, suprantantis laisvę kaip savo norų radikalią savivalę, gyvena skendėdamas mele. Palaidūno istorija parodo, kad klaidinga autonomija veda į nelaisvę. Reikšminga pažymėti tai, kad žydams kiaulė yra nešvarus gyvulys, vadinasi, kiaulių prižiūrėtojas reiškia didžiausią žmogaus nutolimą ir nuskurdinimą. Tas, kuris buvo visiškai laisvas, tapo pasigailėtinu vergu.

Tačiau dugnas, į kurį pateko laisvės persisotinęs palaidūnas, priveda prie suvokimo, kad tėvo namų prieglobstyje buvo geriau. Kontrastas leidžia įvertinti tai, kokia vertinga buvo laisvė gyvenant su tėvu. Ir ten, kur būta apstu nuodėmės, dar gausesnė tampa malonė – purve žmogus atsiverčia. Tai reiškia, kad jis suvokia savo apverktiną situaciją, nutolimą nuo namų, nuo savo esmės, prigimties. Jo tvirtas apsisprendimas grįžti pas tėvą tampa pasiryžimu grįžti pas save, pas Dievą, į tikrąją laisvę. Patyręs radikalios laisvės destruktyvumą ir kelią į visišką nuodėmę, žmogus, kaip tas palaidūnas, suvokia savo tikrąją vietą ir nori į ją grįžti. Ji galutine prasme yra dangiškojo Tėvo namai.

Kai tik sūnus palaidūnas bando grįžti pas Tėvą, Dievas ne baudžia ar priekaištauja, o rodo, kad visą laiką laukė jo grįžtant. Dievas nenusigręžia nuo žmogaus, jei šis nutolsta nuo Jo, bet visuomet viltingai laukia grįžtant kiekvieno savo sūnaus. Ir šiam grįžus tėvas įsako apvilkti sūnų pirmutiniu drabužiu. Pagal Bažnyčios tėvus tai yra prarastasis malonės drabužis, kurį pradžioje vilkėjo visi žmonės. Tėvas iškelia didelę šventę, kuri simbolizuoja Eucharistinį pokylį ir kuria užbėgama į priekį amžinajam pokyliui.

Dabar galime pažvelgti į vyresnįjį brolį. Šis, sužinojęs šventės priežastį, supyksta. Jam atrodo, kad brolis gerai paūžė išleisdamas skirtą palikimą, o dabar grįžo ir be jokių skrupulų vėl švenčia. Tai prieštarauja jo teisingumo supratimui: dirbant prabėgęs gyvenimas atrodo nesvarbus, palyginti su purvina kito praeitimi. Tėvas kviečia vyresnįjį brolį švęsti, bet šis supyksta – jis nė nežino, kiek brolis iškentėjo ir kokį vidinį atsivertimą patyrė. Širdyje jis galbūt taip pat nešiojasi radikalios laisvės troškimą, gal jam yra įgrisęs nuolatinis paklusnumas tėvui. Iš tiesų vyresnysis brolis nenutuokia apie buvimo namuose vertę. Nejau ir jam reikia pulti į dugną, kad įvertintų savo tikrąją laisvę?

Galiausiai čia palyginimas ir nutrūksta, nes išsilieja į tikrovę. Jis nukreiptas į Jėzaus oponentus – Rašto aiškintojus ir fariziejus. Tai kvietimas užeiti į Tėvo namus, susitaikyti, priimti Dievo meilę. Jėzus šiuo palyginimu siekia prakalbinti užkietėjusias to meto žydų širdis. Tačiau jis skirtas ir šiandienos žmogui. Bažnyčios tėvai šį palyginimą suprato žydų ir pagonių santykių šviesoje. Jiems pagonis – tai sūnus palaidūnas. Dievas buvo atviras nuodėmėje klaidžiojusiems pagonims, o Izraelio tauta pagrįstai įžvelgiama kaip vyresnysis sūnus. Ji kartu su juo sako tėvui: „Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekada tavo įsakymo neperžengiau.“ Šį tarnavimą galime sulyginti su Tora, kurios laikosi Izraelio tauta. Tačiau Dievas žydų tautos nepasmerkia. Jis atsako, kad žydai visada yra su Juo ir kad viskas, kas yra Jo, yra ir žydų.

Čia išryškėja dar vienas palyginimo matmuo, kuris ypatingai byloja Kristaus sekėjams, ištikimiesiems ir įspėja juos, kad jų santykis su Dievu turi būti paremtas nuoširdumu, meile, ne tik teisinių reikalavimų laikymusi. Taigi palyginimu Tėvas per Kristų ragina mus, likusius namie, iš tikrųjų atsiversti ir džiaugtis savo tikėjimu.

Parengta remiantis popiežiaus emerito Benedikto XVI knyga „Jėzus iš Nazareto“ (III t.)

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"